Pažintis su profesijomis ir neparadinis patriotizmas

Liepos 24 d. Pasieniečių mokykloje baigėsi jaunųjų policijos rėmėjų, jaunųjų šaulių, jaunųjų pasieniečių, ugniagesių gelbėtojų ir jaunųjų viešojo saugumo tarnybos pagalbininkų vasaros stovykla. Tris pamainas čia aktyviai ir prasmingai leido laiką 300 vaikų iš visos Lietuvos. Jaunimas sportavo, betarpiškai susipažino su policininkų, pasieniečių, ugniagesių-gelbėtojų, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų darbu, gyvai mokėsi mūsų valstybės istorijos.

Pastarajam tikslui ypač dėkinga vieta, kurioje įsikūrusi Pasieniečių mokykla – čia pat Medininkų memorialas, menantis neseną mūsų valstybės istoriją, Medininkų pilis, svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė laikų pasienio punktas, aukščiausia Lietuvos kalva Aukštojas…

Ši stovykla – puikus pavyzdys, kaip gera iniciatyva, palaikoma entuziastų, gyvuoja daugelį metų. Stovyklą giria jaunimas (tas pats, kuris, anot didelės dalies pedagogų, neišlenda iš išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų, žino tik savo teises, bet ne pareigas), kasmet vis daugėja stovyklos senbuvių.

Specialistams, biurokratine kalba rengiantiems nuobodžius profesijos pristatymus, būtų sveika pamatyti, kaip stovyklautojams pristatomos pasieniečio, viešojo saugumo tarnybos pareigūno ar ugniagesio gelbėtojo profesijos. Jaunimas, visą dieną praleidęs Ugniagesių gelbėtojų mokykloje, ne teoriškai žino, ką reiškia judėti apsivilkus apsauginį kostiumą, gesinti ugnį vandens švirkštais, per 13 sekundžių kopėčiomis pakilti į 20 metrų aukštį.

Kokia gardi gali būti kareiviška košė, prieš tai atlikus žygį Viešojo saugumo tarnybos Rūdininkų poligone, kur teko keltis per vandenį plaustu, pabūti „riaušininko” kailyje, valyti pastatą nuo „teroristų”.

Pagaliau mokytojams ir visiems mėgėjams gražiai ir graudžiai pašnekėti apie tėvynės meilę – atviros ir nuoširdžios diskusijos su su jaunimu pamoka: ką jiems iš tikrųjų reiškia patriotizmas.

Dar pastebėjimas: ši stovykla yra nemokama, tik 10 eurų administravimo mokestis, sunaudojamas iš esmės išvykų transportui.

Prieš keliolika metų pradėjus rengti tokią stovyklą, į ją būdavo kviečiami tik jaunieji policijos rėmėjai ir jaunieji šauliai, visus metus aktyviai dalyvavę šių būrelių veikloje, talkinę pareigūnams, dirbantiems su nepilnamečiais, taip pat teisinių žinių konkurso „Temidė” nugalėtojai. Pastaraisiais metais kviečiami ir jaunieji pasieniečiai ir bei ugniagesiai-gelbėtojai. Brangiai kainuojanti pramoga? Atvirkščiai, tai – pati geriausia investicija. „Galbūt ne visi stovyklos dalyviai ateityje taps pareigūnais, bet, kaip sakoma, „anoje barikadų pusėje” jų tikrai nesutiksime. Be to, tokia stovykla ugdo piliečius, skatina mylėti savo kraštą”, – įsitikinęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Renatas Požėla. Neabejoja tuo ir stovyklos šeimininkai – Pasieniečių mokyklos viršininkas Vytautas Strolia ir jo pavaduotojas Ričardas Nariūnas, tad greičiausiai sportu ir pareigūno profesija besidomintis jaunimas čia rinksis dar ne vieną vasarą.

Kiekviena iniciatyva laikosi ant entuziastų, kurie nuoširdžiai dirba, kad stovykla būtų patraukli ir įdomi jaunimui.

Stovyklos viršininkui Vladui Sandai, Vilniaus 2-ojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjui, ši stovykla jau 14-oji. Viršininku dirba devintą kartą.

„Prieš 14 metų buvau pakviestas padirbėti Policijos departamento ir Lietuvos šaulių sąjungos organizuojamoje stovykloje. Patiko, užsikabinau ir dabar be jos neįsivaizduoju vasaros”, – sako V. Sanda.

Jis atkreipia dėmesį, kad stovyklos idėja – skatinti jaunimą prasmingai leisti laisvalaikį, supažindinti su pareigūno profesija – išliko nuo pirmųjų metų.

– Ši stovykla skirta tik jaunimui, kuris yra pažangus ir gerai elgiasi?

– Iš esmės taip. Pirmiausia – minėtų būrelių nariams, kurie buvo aktyvūs visus metus.

Tiesa, kartais priimame ir kitų vaikų. Šiais metais stovyklavo globos namų auklėtiniai iš Alytaus. Juos globojo šio miesto ugniagesiai-gelbėtojai. Tie vaikai buvo labai draugiški, vaikinai padėdavo merginoms – kaip viena šeima. O prieš kelerius metus dėl vilniečių globos namų auklėtinių buvo kilę problemų – tik atvažiavę, ėmė terorizuoti kitus, atiminėti maistą, apsivogė, tad teko išsiųsti iš stovyklos.

Visada smagu stebėti, kaip stovykla keičia vaikus. Kartą turėjome berniuką, linkusį vagiliauti iš parduotuvių. Tai žinojome iš nepilnamečių reikalų inspektorės, kuri paprašė jį priimti į stovyklą. Buvo gražu žiūrėti, kaip vaiką pakeitė buvimas čia. Kalbėjau vėliau su ta pareigūne, pasirodo, vaikas apskritai vagiliauti nustojo. Dar vieną mergaitę tėvai į stovyklą atvežė akivaizdžiai prieš jos valią. Paauglės išvaizda, drabužiai ir elgesys rodė, kad ji čia būti nenori. Kelias dienas su nieko nebendravo. Paskui, žiūriu, sportuoja, dalyvauja renginiuose. O tų metų spalio 2-ąją gaunu jos tėvų žinutę: „Sveikiname su švente, dėkojame už sugrąžintą dukrą”. Po stovyklos merginos gyvenimas pasikeitė iš esmės.

– Yra pedagogų, kuriems sunku dirbti su šiuolaikiniais vaikais. O jums sekasi, patinka. Tad gal turite kokį slaptą receptą?

– Dirbant tokioje stovykloje, reikia būti ne tik viršininku ar vadovu, bet ir stovyklautoju. Įsilieti į stovyklos gyvenimą ir daryti viską kartu: keltis iš ryto, mankštintis, eiti į žygius. Aš čia, stovykloje, atjaunėju ir, atitrūkęs nuo rimto suaugusiųjų gyvenimo, tampu dideliu vaiku. Bandau suprasti vaikus. Jie yra geri. Dar neišmokę apgaudinėti. Su jais malonu dirbti.

Vaikus priimu kaip mūsų pamainą. Smagu jiems pristatyti vidaus reikalų sistemos profesijas, kurios man pačiam labai mielos.

Pats esu policininkas ir jaučiuosi savo vietoje. Tuo metu, kai pradėjau tarnybą, Lietuvos policija kūrėsi, tad ją pasirinkau, baigęs tarnybą kariuomenėje. Bet, turėdamas galimybę, būčiau mielai tapęs ir ugniagesiu-gelbėtoju ar viešojo saugumo tarnybos pareigūnu.

Antai per pasieniečių dieną turėjome įspūdingą jų kinologų pasirodymą, apsilankymą pasieniečių muziejuje, galimybę susipažinti su ginkluote. Stovyklos rikiuotės aikštėje nusileido pasieniečių sraigtasparnis, tad vaikai galėjo iš arti apžiūrėti, viduje pasėdėti. O dar įspūdingas žygis prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Stovyklautojai, lydimi pareigūnų, pabuvo pasienio apsaugos zonoje, kur šiaip be leidimo nepateksi, pamatė, kaip saugoma mūsų siena.

Esu įsitikinęs: jei dirbi širdžiai mielą darbą, tai ir mažesnį atlyginimą gaudamas jauti pasitenkinimą.

Kas vakarą vaikai rengia meninę programą, kurioje atsispindi tai, ką per dieną išgyveno. Įspūdinguose spektakliukuose ir ugniagesiai gaisrus gesina, ir kontrabandininkai persekiojami, ir nusikaltėliai gaudomi.

– Kaip sakoma, vaikai yra vaikai. Negi visai nekyla problemų dėl elgesio?

– Pagal stovyklos taisykles, šiurkščiais pažeidimais laikomi rūkymas, alkoholio vartojimas ir patyčios. Pirmąją dieną susirinkę išsiaiškiname, kad tokie dalykai neleistini, kitaip teks palikti stovyklą. Žygyje būtina laikytis saugumo taisyklių, rikiuotėje – drausmės. Tai svarbu, jei norime, kad vaikai žinotų ne tik teises, bet ir pareigas. O smulkesni pažeidimai (paprastai netyčiniai) – derybų objektas. Tarkim, stovyklautojas kalbėjo per rikiuotę arba užmynė ant žolės. Tokiais atvejais įprasta nuobauda – sukurti eilėraštį. Pažeidėjas tam turi visą dieną ir vakare, prieš visą stovyklą, rengiame „skaitovų konkursą”: pažeidėjai skaito savo eiles, dažniausiai su humoru, ir pabaigoje būna atsiprašymas ir pažadas daugiau taip nesielgti.

Už sportinę veiklą stovykloje atsakingas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Taktikos ir kontrolės skyriaus viršininkas Linas Švambarys sako, kad stovyklos dienotvarkė nelengva. Kas rytą – mankšta. Patyręs sporto instruktorius pasakoja, kad tuo pačiu metu keliasi visi stovyklautojai, o pratimai parinkti tokie, kad tiktų ir devynmečiams, ir septyniolikmečiams, tik jaunesni juos atlieka kiek lėtesniu tempu, o po pagrindinės mankštos, trunkančios 15 minučių, pasilieka norintieji pasimankštinti daugiau. „Pirmosiomis dienomis papildomai mankštai lieka nemažai jaunimo, bet stovyklos dienotvarkė intensyvi, tad kasdien mažėja, o pamainai baigiantis liekame tik mes su vadovais”, – pastebi L. Švambarys. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad, nors stovykla disciplinuota, laisvės rinktis čia netrūksta: „Pirmąją dieną stovyklautojus apklausiame, kokio sporto labiausiai norėtų. Mėgstantieji komandinius žaidimus renkasi krepšinį, futbolą, jaunesni – kvadratą, stalo tenisą. Norintieji bėgioja stadione, mankštinasi ant skersinio, yra treniruoklių salė. Žinoma, kai kurių jaunuolių talentai geriausiai atsiskleidžia ruošiant meninius pasirodymus”.

Dar viena stovyklos senbuvė – Panevėžio miesto ir rajono policijos bendruomenės pareigūnė Renata Gustaitienė. Ji čia darbuojasi aštunti metai.

„Man smagu dirbti su vaikais, tad ta stovykla man kaip apdovanojimas. Visada atsivežu savo grupę vaikų, stengiuosi, kad jiems būtų gerai. Ta stovykla – galimybė ir man tobulėti”, – sako 16 metų nepilnamečių reikalų inspektore dirbusi pareigūnė.

– Ko reikia šiuolaikiniam jaunimui?

– Man atrodo, labai svarbi galimybė patiems pasirinkti savo kelią. Prisimenu, kaip mes jaunystėje blaškėmės, nežinodami, kokią ateitį rinktis. Todėl pažintis su kuo daugiau profesijų yra gerai. Žinau, kad nemažai tėvų daug jėgų atiduoda, kad uždirbtų pinigų, kad vaikai turėtų viską, ko reikia, o bendravimui laiko nelieka. Bet vaikui labai svarbu kalbėtis. Tai ir darome stovykloje. Kalbamės apie gyvenimo peripetijas, priežastis ir pasekmes. Pavyzdžiui, einant į žygį. Klausinėja manęs apie darbą, pasakoja apie savo tikslus ir svajones. Matau, kad juos spaudžia tėvai, turintys savų lūkesčių. Ir dabartinio jaunimo, kaip ir mūsų kažkada, gyvenime yra blaškymosi. Todėl ir šios stovyklos vienas iš didžiausių privalumų – betarpiška pažintis su pareigūno profesija.

– Visi, su kuriais teko bendrauti, akcentuoja, kad šioje stovykloje absoliučiai netoleruojamos patyčios. Negi nepasitaiko – juk atvažiuoja vaikų, dar neturinčių pakankamai įgūdžių gyventi kartu su kitais.

– Pasitaiko palepintų vaikų. Stovykloje jie įgyja kitokios patirties. Kartais jaunas žmogus nesuvokia, kaip jo lyg ir nekaltas pasišaipymas žeidžia kitą. Tada kalbamės, aiškinamės. Tikiuosi, tai padeda mokytis būti geriems su kitais. O dėl patyčių esu įsitikinusi: tik pastebėjus apraišką, reikia iškart reaguoti. Čia kaip su saldumynais: jei vaikui leisi valgyti nevaržomam, jis tikrai neapsiribos vienu saldainiu. Taip ir neleistinas elgesys auga, kol galų gale grįžta tam, kuris jį pradėjo.

O kaip stovykloje patiko patiems stovyklautojams?

Pirmiausia susipažinome su dviem šauniomis merginomis iš Panevėžio – Greta ir Margarita.

Merginos lanko tą pačią mokyklą, vieną klasę, mokosi muzikos ir kartu veda Panevėžio radijo stoties „Pulsas” laidą „Jaunimo palėpė”. Joje kalbama apie viską, kas įdomu ir svarbu jaunimui – laisvalaikį, kasdienius dalykus, miesto aktualijas.

Greta:
– Nuo ketverių svajoju būti policininke. Pamenu, matau gatvėje policininką ir man jis taip patinka. Kitos profesijos sau nė neįsivaizduoju. Šiemet buvau ir Lietuvos policijos mokyklos stovykloje. Galiu sakyti, ta stovykla dar labiau atvėrė akis, policininko profesija dar labiau ėmė patikti. Šis darbas atrodo kaip pramoga – kasdien vis nauji įvykiai. Ir tėvai šią mano svajonę palaiko. O sunkus kiekvienas darbas – ir iš mokyklos grįžtu pavargusi, bet tai man gyvenime nesudaro diskomforto.

Margarita:
– Septinti metai atvažiuoju į šią stovyklą. Man čia viskas patinka: aplinka, drausmė. Man patinka tvarka. Gal dėl to, kad mano mama policininkė, ir prie drausmės namuose esu pripratusi nuo mažens. Be abejo, įdomi visa veikla: žygiai, meninės užduotys.

Labai smagu, atvažiavus į stovyklą, sutikti senų pažįstamų, su kuriais stovyklauta prieš dvejus, trejus, ketverius metus.

Šiemet ypač gera buvo viešnagė Ugniagesių-gelbėtojų mokykloje. Labai įdomu. Bet pati tikriausiai tapsiu policininke, norėčiau kinologe. Jau dabar tam rengiuosi, sportuoju.

Ieva (Vilnius):
– Aš tokioje stovykloje jau antrą kartą. Buvau užpernai, patiko, bet šiemet labiau. Mėgstu bendrauti, susipažinti su naujais žmonėmis, o čia visi draugiški. Ir veikla įdomi, tikrai yra ką veikti. Nepavargstu, nes esu pripratusi prie krūvio.

Baigusi mokslus, norėčiau dirbti kinologe – labai myliu šunis, patinka juos dresuoti.

Gerda (Alanta, Molėtų r.):
– Trečiąkart taip stovyklauju. Čia labai draugiški žmonės. Daug draugų susiradau. Visas mūsų būrys ir vadas Erikas Lukauskas šaunūs. Veikla įdomi, ypač žygiai: pasiimame, ko reikia (atsigerti, jei lyja – lietpalčius) ir išeiname visai dienai. Per šiųmetį žygį teko ir nuo „užpuolikų” gintis, per vandenį keltis – visokių užduočių per tuos žygius būna.

Šiemet baigiau mokyklą, tad ketinu stoti į Pasieniečių mokyklą.

Augustas (Klaipėda):
– Antri metai čia atvažiuoju. Šiemet draugą pasikviečiau kartu, nes tai yra geriausia stovykla iš visų, kuriose teko būti – čia daugybė pramogų ir žygių, įdomios sportinės veiklos, susirandi naujų draugų. Ir profesijų pristatymai buvo įdomūs. Kokią rinksiuosi baigęs mokyklą, dar nežinau, bet šitos sudomino.

Domantas (Klaipėda):
– Čia patinka pramogos, žygiai, meniniai pasirodymai. Buvo įdomu susipažinti su ugniagesių darbu. Bet pati geriausia diena buvo, kai ėjome į žygį. Viskas vyko poligone: imituojami užpuolimai, žmonių pagrobimai. Teko nuo „užpuolikų” gintis ir bėgti.

Sudomino ugniagesių darbas. Gal ir norėčiau pamėginti. Taip, jis pavojingas, nelengvas, bet man patinka iššūkiai. Žinau, ugniagesių atlyginimai nėra labai dideli, bet, kylant karjeros laiptais, didėja.

Lukas (Vilnius):
– Pirmą kartą esu tokioje stovykloje. Patinka, ypač sportinės rungtys. Ir drausmė, tvarka man tinka. Mano tėvams irgi patinka disciplina, namie mane auklėja gan griežtai, dėl to išleido į tokią stovyklą. Anksti keltis nesunku, esu įpratęs. Suprantu, ne visiems patinka tokia disciplina, ne visi įpratę anksti keltis. Stovykloje pripranta.

Čia susiradau draugų. Įdomūs buvo profesijų pristatymai, bet aš jau suplanavęs rinktis fizikos studijas. Fizika – mano pašaukimas.

Giedrius Labenskas (Kaunas), kuopos vadas:
– Mane vadina dėde Giedriumi, nes esu vos keleriais metais už stovyklautojus vyresnis ir paskirtas kuopos vadu. Lietuvos šaulių sąjungos esu deleguotas dirbti su vaikais. Pats nuo mažens norėjau eiti į kariuomenę. Būdamas ketverių, jau vilkėjau kamufliažinę aprangą, sulaukęs 12-os, įstojau į jaunuosius šaulius – nuo tokio amžiaus priimama į šią organizaciją. Dabar jau turiu žinių tiek, kad galiu su jaunimu dalintis.

Man patinka dirbti su vaikais, juolab mūsų amžius panašus. Vaikai visko klausinėja: ir to, ar turiu sesę, ir apie grėsmes valstybei. Pastaruoju klausimu stengiamės atsargiai kalbėti, bet apie patriotizmą kalbamės. Ne taip, kai linkusi mano 80-metė močiutė, pagal kurią būti patriotu tai reiškia eiti su ginklu už laisvę. Jei reikėtų, aš pirmiausia eičiau ginti ne Lietuvą ar Seimą, o savo giminę, artimuosius, draugus ir ant galų gale save. Tai, mano supratimu, yra patriotizmas, ir jei taip elgtųsi visi, būtume vieningi. Ko reikia, kad būtume vieningi? Susidraugavimo, susibičiuliavimo, pačių žmonių noro, kad taip būtų. Ir tokios stovyklos, kaip ši, labai padeda. Kai baigėsi praėjusi pamaina, mačiau, merginos verkė, nes sunku buvo skirtis.

Tad tikimės, kad ši graži iniciatyva bus palaikoma ir gyvuos, galbūt rasis ir daugiau entuziastų, kuriuos veža ne tik pareigūno darbas, bet ir gyvas bendravimas su jaunimu. Nes tai – mūsų ateities kūrimas.

Kalbino Rasa Bataitytė