PĖDOS. Milošo takais

Jeigu knygą galima skaityti kitaip, tai tik užburtam. Kalbu apie Č. Milošo romaną „Isos slėnis“. Nepakanka bibliotekoje užsisakyti knygą, užeiti ją pasiimti ir vakarais prisėdus nuodugniai po dešimtis puslapių skaityti.

Visiškai nebūtina tai daryti užsidarius. Reikia kalbėtis su žmonėmis. Ištari žodį ir neįtikėtinai greitai gimsta projektas. Taip ir atsitiko. Pakako paminėti žodį Krekenava, kai lituanistė, nuoširdžiai įsimylėjusi rašytoją Č. Milošą, mokytoja Branguolė Šimkūnienė nuvedė plėviasparnes ir kitus literatūros mylėtojus ne tik į Krekenavą, kur kunigavo ir kūrė Maironis, ne tik ant Maironio suolelio Varnakalnio pušyne, kur „…Pripildo paukščiai čiulbimu / Tą žalią be pastogio salę“, prisėdome,  bet ir į Šetenius, į Česlovo Milošo gimtinę, pas jos saugotoją Romą Kažukauskienę kartu nukeliavome. Ir visai nebeaišku, ar dvaro parkas toks stebuklingas, ar Č. Milošo talentas nemirtingas, ar pati ponia Roma ypatinga, skleidžianti geras emocijas. Užbūrė. Turbūt visi šie trys veiksniai suveikė sinergiškai – nebeliko laiko sąvokos, erdvės pojūčio, rūpesčių, alkio. Švietė skaisti išsiilgta vasariška saulė, saldžiai kvepėjo oras, paukštelių savasties pripildytas, vaikštinėjome palei sustatytas žolyne knygas, skulptūras, klausėme Č. Milošo kūrybos ištraukų, stabtelėjome prie dar šaltiniuotos liepų alėjos, grožėjomės jaunuoju ąžuolynu rašytojo garbei, ant senojo kelio Kaunas – Ryga nustebę dairėmės į abi puses, bridome iki Nevėžio (Isos pseudonimu), ragavome jau sunokusias Milošo žemuoges, žvalgėmės po pievelę nužydėjusių Šv. Petro raktelių, sukome atsigaivinti ir pasaugoti įspūdžių į vėsų baltąjį namą, buvusį svirną, vienintelį išlikusį, dabar jau atstatytą pastatą, paverstą pagal paties rašytojo viziją kūrybos namais ir jokio čia muziejaus nerasite, geriau nė neminėti šio žodžio. O ponia Roma kalba ir kalba, pasakoja, cituoja, prisimena, rodo, dar kartą primena, dar ir į Šventybrastį nuveda, šimtamečius ąžuolus, Milošo senelių kapus, apleistą senąją kleboniją, kur tarnavo Magdalenos prototipas Barbora, rodo. Knygos puslapiai gyvai, realiai atgyja, tarsi tampi dalimi Č. Milošo gyvenimo, tikrovė ir praeitis susilieja, suplaukia kaip išsilieję Nevėžio vandenys iš šaltinio, versmės ir turtingų gelmių.    

Reikia kalbėti ir kalbėtis, taip gimsta idėjos, atsiskleidžia sutikti žmonės, bendradarbiaujant sukuriami projektai. Taip gimė ir Humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ projektas  „PĖDOS. Milošo takais“, kurį dalinai remia Šiaulių miesto savivaldybės administracija.

Pasak lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Branguolės Šimkūnienės, Česlovas Milošas yra laikomas pirmuoju lietuviu, gavusiu Nobelio premiją. Būtent savo tėvynę rašytojas ir paminėjo atsiimdamas premiją: „Gera gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur, amžiams bėgant, sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį“. Jis turėtų būti tikras pavyzdys tiek jauniems, tiek vyresnės kartos Lietuvos žmonėms. Savo sugebėjimu atsigręžti į praeitį, savo gimtinę, jis tampa tikru patriotiškumo pavyzdžiu mūsų tautai. Ruošiantis minėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, savo projekte „PĖDOS“ pirmuoju numeriu įrašėme Č. Milošą.

2017