Per šalčius duobkasiai priversti naudoti ir kelininkų įrankius

Į Lietuvą atėjusius šaltus orus ne visi darbuotojai gali tverti šiltuose kabinetuose. Dalis jų dirba lauke ir nesvarbu – kokia oro temperatūra, lyja, sninga ar pučia uraganinis vėjas. Vieni jų – duobkasiai. Jie kasdien atlieka savo darbą net ir tada, kai termometras nukrenta žemiau nulio dvidešimt laipsnių, o žemė sušąla į ledo gabalą. Tuomet jie čiumpa kelininkų naudojamus elektrinius plaktukus.

Didžiausiose Vilniaus miesto Karveliškių kapinėse duobkasiai darbo turi kiekvieną dieną. Paprastai čia dar iki pietų yra iškasama nuo 5 iki 10 duobių. Šiose kapinėse dažniausiai darbuotis tenka ir Rolandui su savo devyniolikmečiu sūnumi.

Giminės tradicija

Rolandas duobkasio amatu užsiima jau 11 metų. Seniau jis gamino tvoreles ir antkapinius paminklus, tačiau supratęs, kad vien iš sezoninio darbo nepragyvens, ėmėsi duobkasio profesijos.

Prieš keletą metų prie jo prisijungė ir sūnus Artūras. Tėvui padėti kapinėse pradėjo tuomet, kai jam buvo vos 15 metų. Dabar devyniolikos sulaukęs jaunuolis dirba jau ne kaip padėjėjas, o kaip tikras bendradarbis.

Šie vyrai ne vieninteliai giminėje užsiimantys tokia veikla. Be jų, kapinėse dar darbuojasi mažiausiai trys giminaičiai. Artūras juokauja, kad tai tampa jau giminės tradicija. Jis pats nežada mesti šio amato ir dirbti jį toliau. Kol leis jėgos.

Dirba atsakingai

Rolandas prasitaria, kad ne visi klientai būna patenkinti. Kai kurie savo sielvartą išlieja ir dėl jo darbo. Dažniausiai žmonės būna nepatenkinti „išmėtytomis“ žemėmis. Tačiau, pasak patyrusio duobkasio, jie nelabai supranta, kad žiemą darbas yra visiškai kitoks ir neįmanoma surinkti visų nuskilusių įšalo gabaliukų ir jų surūšiuoti.

Neįprastos profesijos atstovas sako, kad savo darbą jis dirba labai atsakingai. Pasak Rolando, „esi atsakingas už laidotuves“. Todėl viskas turi būti padaryta ir prižiūrėta kruopščiai. Nuo duobės iškasimo, aplinkos paruošimo iki velionio užkasimo. Pavyzdžiui, reikia padaryti taip, kad įšalę grumstai nedunksėtų į karsto dangtį.

Žiemą iškasti duobę užtrunka dvigubai ilgiau

Duobkasys pasakoja, kad prie šalčių jie yra pripratę. „Vis vien judi, dirbi – nespėji sušalti“, – sako  vyriškis. Skirtumas nuo darbo vasarą yra tik darbo įrankiai ir laikas.

„Žiemos metu daugiau dviejų duobių per dieną neiškasi. Niekaip neišeina. Nes juk reikia ne tik iškasti, bet ir užkasti ir viską sutvarkyti po laidotuvių“, – pasakoja Rolandas.

Žiemos metu iškasti duobę užtrunka keletą valandų. Priklauso nuo to, kaip giliai yra įšalusi žemė. Dar valanda ar daugiau skiriama užkasti ir sutvarkyti aplinką. Vasara šis darbas trunka perpus trumpiau.

Naudoja kelininkų įrankius

Paspaudus šalčiams įšalusi žemė sukelia duobkasiams papildomų rūpesčių. Norėdami lengviau įveikti įšalą jie naudoja elektrinius plaktukus, skirtus ardyti betoną ir asfaltą.

Iš pradžių yra prakertama maža duobė, tada ji iškasama iki maždaug metro gylio ir nuo ten platinama į šonus.

Šiuo metu žemės paviršius įšalęs maždaug 70 cm. Tad pusę duobės tenka kasti naudojantis elektriniu plaktuku, o likusiai užtenka ir kastuvo.

Seniau žemę šildydavo kūrendami laužą

Kol nebuvo šiuolaikinių įrankių duobkasiai sukdavosi kaip išmano. Lietuvos kaimuose net ir dabar dar kartais būsima kapo vieta yra atšildoma kūrenant laužą.

Be ugnies buvo ir iki šiol naudojami kiti įrankiai. Tai peikenos ir laužtuvai. Su jais darbuotis reikia daugiau jėgos ir laiko, tačiau išlaidos yra žymiai mažesnės.