Pilietiškumo diena Radviliškio Gražinos pagrindinėje mokykloje
„Kas šiuo metu yra realu, kadaise buvo neįmanoma“ (V. Bleikas). Pačioje XX a. pradžioje, 1919 m., neįmanoma atrodė Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, kaip šalis, gebanti apsiginti nuo išorės ir vidaus priešų. Pačioje XXI a. pradžioje, 2019 m., – tai realybė, tačiau istorijos, to neįmanomo laiko, užmiršti nevalia.
Būtent istorijai prisiminti ir buvo skirta birželio 6-oji – Lietuvos savanorių pergalei prieš bermontininkus 100-mečiui paminėti. Radviliškio Gražinos pagrindinėje mokykloje vyko visas ciklas renginių šiai progai įprasminti. Nepamokinės dienos veiklos prasidėjo šiltais sveikinimo žodžiais mokyklos terasoje. Gerų įspūdžių, ištvermės ir puikios nuotaikos linkėjo Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas M. Pauliukas, Lizdeikos gimnazijos direktorė I. Bajarauskaitė, mokyklos direktorius L. Vaičiūnas.
Pasirinktos dvi svarbiausios strateginės vietos – mūro malūnas J. Basanavičiaus gatvės gale ir centrinė miesto aikštė. Išėję iš mokyklos, skirtingais keliais aplankę su minėtu mūšiu susijusias vietas, prie malūno, o paskui ir į Aušros aikštę traukė visi 5–10 klasių mokiniai.
Penktokai ir šeštokai ąžuolyne, prie malūno, pynė tautinių spalvų apyrankes, kūrė patriotines skanduotes, gaminosi popierines kepures nuo saulės: visai kaip tie savanoriai prieš šimtą metų – vedami idėjos, ginkluoti tuo, kas po ranka papuolė.
Septintų klasių moksleiviams, apsilankius senosiose miesto kapinėse, kiek vėliau teko svarbi misija Aušros aikštėje – savo nupintomis apyrankėmis papuošti ne tik miestiečius, bet ir pasmalsauti išėjusius savivaldybės darbuotojus.
Aštuntų klasių mokiniai iš mokyklos keliavo į senąsias miesto kapines (apie 500 m), kur palaidoti Radviliškio mūšyje žuvę Lietuvos savanoriai. Vyko edukacinė veikla, organizuota Lizdeikos gimnazijos mokinių: kurtos epitafijos, prie obelisko klausytasi paskaitos.
Ilgiausią žygio atkarpą įveikti teko devintokams ir dešimtokams (kaip ir priklauso vyriausiems): nuo senųjų rusų kapinaičių (realios buvusio mūšio vietos) alinančiame karštyje jie taip pat atkeliavo prie mūro malūno. Dvejopa nuotaika vyravo šiame būryje: nuovargis ir devyni prakaitai negalėjo užgožti gero jausmo – įveikėm!
O koks gi žygis be dainos? Grįžus į Aušros aikštę, kur mokiniu pasveikino Radviliškio rajono savivaldybės metras A. Čepononis, renginio dalyvių laukė ne tik kareiviška košė, Lizdeikos gimnazijos mokinių grupės ,,Ratai“ koncertas, bet ir tikra staigmena – flešmobo metu pasipylę fontano purslai… Belieka spėlioti – netyčia ar tikrai, kaip sakė direktorius L. Vaičiūnas, suderinta ,,iš viršaus“, idant nuo karščio apgintų…
Visose veiklose aktyviai prisidėjo ir padėjo Lizdeikos gimnazijos mokiniai – jiems tai buvo neįkainojama savanorystės patirtis.
„Geriausia, ką mums duoda istorija,– tai jos skatinamas entuziazmas“ (J. V. Gėtė). Ko jau ko, bet entuziazmo tądien tikrai netrūko, jaunatviškam ryžtui, maksimalizmui ir potraukiui nuotykiams jokie karščiai nebaisūs. Mes įveikėm! Kaip ir kiti lietuviai. Tada.
