Piligriminės kelionės plečia akiratį

„Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos,“ – sakė Popiežius Pranciškus. Mes nežinome, kas bus ir po valandos. Vėjuotas rytas kėlė abejonių, tačiau diena buvo lyg užsakyta. Iš tiesų Švč. Mergelės Marijos Gimimo diena – kasmet Šiluvoje džiugi šventė, besitęsianti visą savaitę ir sukviečianti minias žmonių. Rugsėjo 8-oji – Sielovados ir pasišventimo Dievui skirta diena. Lydimi kun. kan. Stanislovo Krumpliausko į piligriminę kelionę vyko Dusetų ir Antalieptės parapijų piligrimai.

TYTUVĖNAI – pirmoji sustojimo vieta. Švč. M. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia dvaro inventoriuje minima jau 1555 m. Dvaro valdytojas Andrius Valavičius 1613 m. pakvietė į Tytuvėnus bernardinų vienuolius, skirdamas statybai žemės ir 10 000 auksinų. Jo brolis Jeronimas dovanojo apie 350 ha žemės. Bažnyčią 1635 m. konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius. Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius nupirko paveikslų, apmokėjo už Vilniuje nulietą didįjį varpą. 1775 m. Kiemo centre sumūryta Kristaus laiptų koplyčia su bokšteliu. Rusijos valdžia 1864 m. vienuolyną uždarė, 1868 m. įsakyta bažnyčią perduoti stačiatikiams. Pasipriešinus Vysk. M. Valančiui, po 3 mėnesių ji grąžinta tikintiesiems.

Didžiajame altoriuje Švč. Mergelės Marijos (Madonos) – Dievo motinos atvaizdas vienas gražiausių Lietuvoje, nutapytas nežinomo dailininko ant ąžuolinių lentų skydo ir dovanotas Vilniaus vysk. Eustachijaus Valavičiaus. Marija stovinti, vaikelis Jėzus dešine ranka laimina. Marijos dešinė ranka tarsi rodo kelią.  

1971–1983 m. čia klebonavo kun. Ričardas Mikutavičius.

Popiežiaus Jono Pauliaus II koplyčioje saugoma Jo kraujo lašo relikvija, atvežta Miastko burmistro iš Lenkijos ir įrengta 2016 m. bažnyčios priekyje, už didžiojo altoriaus. Ji įdėta į specialią kapsulę, patvirtinta Krokuvos arkivyskupo kardinolo Stanislavo Dzivišo pasirašytu autentiškumo dokumentu. 2016 m. Šiaulių vyskupas E. Bartulis pašventino atnaujintą ir naujai dedikuotą koplyčią, altorių, relikvijorių bei koplyčios centre esantį Jono Pauliaus II paveikslą.

2012 m. sausio 26 d. bažnyčia ir vienuolynas nukentėjo nuo gaisro.

Iki tikslo beliko keli kilometrai: ŠILUVA. Pirmoji katalikų bažnyčia įsteigta 1457 m. Vytauto Didžiojo bičiulio – dvarininko Petro Simono Gedgaudo. Jai suteiktas bene pirmas Lietuvoje – Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir šventųjų globėjų Petro bei Baltramiejaus titulas.

Kaip liudija 1555 m. rašytas Martyno Mažvydo laiškas Prūsų hercogui Albrechtui, į Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus keliavę net jo parapijiečiai – Ragainės lietuvninkai.

Su bažnyčios nugriovimu turėjo baigtis ir Šiluvos apvalymas nuo „Romos stabmeldybės“, tačiau į šią istoriją įsiterpė pati Švč. Mergelė Marija. 1608 m. kaimo piemenėliai, ganydami bandą, pamatė ant didelio akmens mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Piemenėliai kreipėsi į Šiluvos kalvinų katechetą. Šis pasikvietė mokytoją, vardu Saliamonu. Švč. Mergelė Marija jiems paaiškino: „Prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“. Šis apsireiškimas – vienas pirmųjų Marijos pasirodymų Europoje, bene vienintelis, kai kreiptasi į kitos konfesijos žmogų.

Šiluva turi daug sąsajų su žymiais žmonėmis: architektu Antanu Vivulskiu, prelatu Jonu Mačiuliu-Maironiu (poetu). 1993 m. čia lankėsi Popiežius Jonas Paulius II. 1974 m. popiežius Paulius VI Šiluvos bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo Didieji Atlaidai. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas homilijoje sakė, kad Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje tarsi atveria Naująjį Testamentą, kurį reikia liudyti. Jos pasirodymas subūrė tautą į šeimą. To pasekmė – atlaidų tradicija, į kuriuos mes visi ir susirenkame. Ši diena ypatinga, nes parodo „Kokia turtinga ir graži mūsų Bažnyčia!“. Bendra malda suvienija Lietuvos kunigus, pašvęstuosius, seminaristus, katechetus, visus Viešpaties vynuogyno darbininkus. Priklausymą įvairioms kongregacijoms liudijo skirtingi abitai: galėjai matyti pranciškonų, kapucinų, jėzuitų, Tiberiados bendruomenės, Dievo Apvaizdos, Šventosios Šeimos, Kristaus Karaliaus ir kitų kongregacijų atstovų.

Pasaulyje nėra kitų. Esame tik mes. Mes, ieškodami sutarimo, siekdami vienybės, turime surasti Kristų. Iš tiesų Tam turime daug gražių pavyzdžių: Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, vos pabudęs, melsdavosi Šv. Dvasiai. Popiežius Pranciškus tikina, kad dabar ypač reikia turėti drąsos, nors ji ir neužtikrina, kad mums pasiseks. Visada reikia drąsos kovoti, nebūtinai laimėti; drąsos skelbti.

Dabartiniame karščiuojančiame pasaulyje trūksta stabtelėjimo. Trūksta tylos. Labai svarbu atrasti adoracijos dovaną. Labai svarbi ir mūsų laikysena – vilties dovana. Neretai krikščioniams trūksta humoro ir džiaugsmo pajautimo. Esame susireikšminę: tai išduoda liūdnas, melancholiškas veidas. Būti krikščioniu – tai reiškia džiaugtis pačiam ir tuo džiaugsmu dalintis su kitais.

Miela buvo matyti, kad atnašas prie altoriaus nešė šiuo metu Baltriškėse gyvenantis Tiberiados bendruomenės brolis Vytautas.

Maldininkų netrūko nei Bažnyčioje, nei koplyčioje, nei aikštėje. „Turiu Tau laiko“ – tai palapinės, kurios retokai ištuštėdavo: čia kunigai klausė išpažinčių, užsukdavo žmonės, norėdavę dvasinių pokalbių, patarimų. Visur buvo daug savanorių, pasirengusių padėti ar atsakyti į įvairius klausimus.

Džiugu, kad šią atlaidų dieną buvo nemažai jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių. Popiežius Benediktas yra sakęs: „Senų žmonių malda gali apsaugoti pasaulį, net veiksmingiau jam padėti negu daugelio nerimastingos pastangos“…

Iš Šiluvos vykstame į MAIRONIŲ koplyčią, esančią gražiame Dubysos slėnyje. Po koplytėle stūkso didelis akmuo, kuriame įspaustos žymės: vaiko pėda, lazda ir kelis. Istorija byloja, kad vietos gyventojas, radęs šį akmenį, toje vietoje pastatė 1,5 m. aukščio koplytėlę su Švč. M. Marijos statulėle, o šalia – kryžių. Jam pasirodžiusi Švč. M. Marija. Po jo mirties ant akmens buvo pastatyta kita, didesnė, 4 žmones sutalpinanti medinė koplytėlė.

Urėdą, išvaikiusį žmones, einančius keliais aplink koplytėlę, ir pašiepusį, kad  „verčiau apie jo daržinę keliais eitų, o ne čia šliaužiotų“, suparalyžiavo. Kai nepadėjo daktarai, jis prašė nuvežti prie to akmens – pats keliais šliaužė. Ir pasveiko. Iš dvarininkės duotų raudonų plytų pastatyta koplyčia tebestovi iki šiol. Aplink – kryžiai, padėka už įvykusius stebuklingus pagijimus, sugrąžintą sveikatą. Žmonės atvyksta pasimelsti, pasisemti iš esančio šulinio vandens, turinčio stebuklingų galių.

Vos už kelių kilometrų – MAIRONIAI. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia – jauki kaimo bažnytėlė, istoriją skaičiuojanti nuo 1782 m. Saudininkų savininkas Ksaveras Stanevičius pastatė medinę koplyčią.  Čia yra 18 a. paveikslai „Trys karaliai garbina Kūdikėlį Jėzų“ ir „Šv. Stanislovas Kostka“. Bažnyčioje – trys vėlyvojo baroko stilistikos gausiai dekoruoti altoriai. Didysis Švč. Mergelės Marijos altoriaus titulinis paveikslas su aptaisais – ant medžio lentos tapyta Trakų Švč. Dievo Motinos XVII a. kopija. Šoniniai altoriai dedikuoti šv. Juozapo ir šv. Onos garbei.

Šioje bažnyčioje kunigavo: rašytojas ir religinės literatūros rengėjas Otonas Praniauskas, poetas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, žinomas visuomenės veikėjas Vincentas Rimavičius.

KELMĖ. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurią pastatė 1416 m. ir įsteigė parapiją Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1484 m. pastatyta antroji bažnyčia. 1596 m. bažnyčioje pamaldas pradėjo laikyti evangelikai reformatai. Bažnyčia 1608 m. grąžinta katalikams, tačiau po 5 metų ji sudegė. 1672 m. buvo atstatyta.

1900 m. patvirtintas architekto J. P. Dzekonskio mūrinės bažnyčios projektas,  1908 m. pastatyta ir konsekruota.

ŠIAULIAI. Šv. Jurgio bažnyčią Rusijos administracija Šiaulių kariuomenės įgulai 1908 m. pastatė kaip stačiatikių cerkvę. 1915 m. – vokiečiai pavertė sandėliu. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos kariuomenei pasitraukus, ji liko nenaudojama. 1919 m. birželį Cerkvė perduota Lietuvos kariuomenei, suteiktas Šv. Jurgio kankinio titulas.

Šioje bažnyčioje kunigauja antalieptiškis kun. Saulius MATULIS, kuris ne tik su džiaugsmu priėmė savo kraštiečius, bet ir padovanojo visiems piligrimams po knygą „Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia“, skirtą bažnyčios Šimtmečiui.

—–

Kelias namo neprailgo – linksmai skambant dainoms, už langų keitėsi rudenėjančio vakaro vaizdai: raudoniu blykstelinčios klevų viršūnės, gelsva pasipuošę berželiai, želmenų paragauti atskubėję stirnų pulkeliai, pievose „vykstantys“ gervių pasitarimai, ryškiomis uogų kekėmis besipuikuojantys šermukšniai… 

Piligriminės kelionės skatina mus pasisemti gerumu kunkuliuojančios energijos, kad kiekvienas žmogus galėtų išplėsti savo širdį, gebančią mylėti – šviesti, džiaugtis ir tikėti, nes „Tikėjimas nėra dekoracija, ornamentas. Gyventi tikėjimu nereiškia pagražinti gyvenimo trupučiu religijos, tarsi jis būtų tortas, kurį reikia papuošti grietinėle. Tikėjimas reikalauja rinktis Dievą pagrindiniu gyvenimo kriterijumi. Dievas nėra tuščias, nėra neutralus. Dievas visuomet pozityvus, jis yra meilė, o meilė visada pozityvi!“, – liudijo Popiežius Pranciškus.