Pirmasis mokslinis žinynas apie Mažosios Lietuvos dvarus Pagėgių apylinkėse
1944 m. pabaigoje sovietiniams okupantams pradėjus niokoti Mažojoje Lietuvoje aptiktas gėrybes, labai nukentėjo ten stovėjusios dvarų sodybos, jų didesni ir puošnesni pastatai, ten sukauptos istorinės, memorialinės ir kitokios vertybės. Daug nugyventų dvarų trobesių ir sodybų buvo visai sunaikinta (pavyzdžiui, taip nebeliko didžiojo Vingės dvaro – buvusio administracinio centro ir kt.). Jau gorbačiovinės pertvarkos metais buvo nugriauti žymiojo Būbliškės dvaro rūmai. Dvarų paveldo liekanos tirpo ir toliau. Dar 1990 m. stovėję didieji Kalvaičių dvaro pastatai vėliau buvo sunaikinti, vaizdingų statinių plytoms ir kitkam tapus pelninga preke.
Kelis dešimtmečius senieji krašto dvarai (kaip ir visa Mažoji Lietuva) lyg neegzistavo – nebuvo tiriama jų istorija, neglobotos ten dar likusios vertybės. Tais ištrinamos praeities pėdsakai domėdavosi pavieniai istorijos mėgėjai. Pavyzdžiui, įmanomas žinias apie Šilutės apylinkių dvarus rinko uolusis kraštotyrininkas Petras Jakštas. Reta išimtimi buvo tapusi Šilgalių dvaro sodyba, kurioje įsikūrusio žirgininkystės ūkio vadovai išsaugojo daug senųjų trobesių.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Mažosios Lietuvos senųjų dvarų sodybos sulaukdavo daugiau dėmesio. Pastarąjį dešimtmetį pasirodė gana kuklios knygos apie Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apylinkių dvarus, kuriuose buvo pateikta fragmentiškų, kartais ir netikslių ar klaidingų žinių apie atskirų vietovių istoriją ir dvarų likimus. 2007 m. pradėtas rengti Lietuvos dvarų atlaso tomas, skirtas Pagėgių savivaldybės teritorijoje esantiems (ir buvusiems) dvarams. Šį nemažą leidinį (Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė. 2014, 332 p.) praėjusių metų pabaigoje išleido Vilnius dailės akademijos leidykla, parengusi vertingą ir puošnų leidinį.
Žinyne pirmą kartą trumpai, bet sistemingai apibūdinti 128 dvarai, įvairiu metu gyvavę Pagėgių apylinkėse. Galima pažymėti, kad P. Jakšto kraštotyrinėje studijoje ir 2010 m. knygoje apie Šilutės ir Pagėgių krašto dvarus buvo paminėtas tik trečdalis jų – kiti iki šiol buvo beveik nežinomi.
Leidinys paremtas 1991 – 1993 m. M. Purvino atliktais Pagėgių apylinkių architektūrinio paveldo tyrimais – tuomet buvo apeiti beveik visi senieji pastatai ir dar išlikusios sodybos, užfiksuoti tie objektai, kurių netrukus nebeliko (kaip kad minėtosios Kalvaičių dvaro sodybos). Man teko surinkti ir istorinę medžiagą apie tų dvarų raidą, parašyti visus straipsnius apie dvarus ir jų sodybas (rašant 5 straipsnius talkininkavo architektė Indrė Kačinskaitė, dar 3 – M. Purvinienė ir I. Kačinskaitė, vieną – istorikas Kazys Misius).
Vienas iš leidinio sudarytojų Marius Iršėnas parūpino iki šiol Lietuvoje nepublikuotą reikšmingą iliustracinę medžiagą – senuosius žemėlapius ir apie 1950 m. darytas aerofotonuotraukas. Pastarosios paliudijo, kad pirmaisiais pokario metais Pagėgių apylinkėse tebestovėjo daugelis senųjų pastatų ir sodybų, kad Mažąją Lietuvą ištuštino užsitęsusi sovietinė okupacija, kai ten likusias vertybes uoliai niokojo įvairiausios jėgos (nuo valdžios struktūrų iki eilinių grobikų).
Gausiai iliustruotame leidinyje pateikiama net 719 vertingų paveikslų (nuo žemėlapių fragmentų iki senųjų ar 1991 m. darytų fotonuotraukų, dabartinių vaizdų. Nurodyta nemažai istorinių šaltinių, kurie iki šiol Lietuvoje nebuvo naudojami. Porą dešimtmečių darbuojantis Vokietijos archyvuose ir bibliotekose ten pavyko aptikti labai vertingų ir informatyvių dalykų. Kai kas buvo atrasta jau spausdinant šį leidinį, tad galės būti aptarta būsimose publikacijose.
Nemažame įvadiniame straipsnyje apibūdinami savitieji Pagėgių dvarų sodybų bruožai, aptariant stambiosios žemėvaldos ypatybes Prūsijos valstybėje, istorinės raidos savitumus, administracinės priklausomybės pokyčius, teritorijos gamtines ypatybes ir verslus, dvarų sodybų tinklo ypatybes, tų sodybų ir jose stovėjusių pastatų architektūrinius ypatumus, šios srities šaltinius ir buvusius tyrimo darbus.
Solidų leidinį papildo šaltinių ir literatūros sąrašas, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Paminėtinas gražios ir puošnios knygos apipavidalintojų darbas – mokslinį veikalą puošia dailus viršelis ir subtilus knygos dizainas, gausios spalvotos ir kitokios iliustracijos.
Šis leidinys tęsia mokslinį Mažosios Lietuvos ir jos kultūros paveldo apibūdinimą, leidžia mūsų šalies skaitytojams susipažinti su iki šiol nežinomais to etnokultūrinio regiono savitos istorijos puslapiai. Tenka apgailestauti, kad nemažoje knygoje neatsirado vietos bent trumpai anotacijai Europos kalbomis, nes tokio lygio leidinys iki šiol nebuvo išleistas net ir Vokietijoje, kur nemažai domėtasi buvusiųjų Rytprūsių istoriniu paveldu. Galima pasididžiuoti, kad tokios knygos padeda Lietuvai grįžti į civilizuotąją Europą, pažįstančią savąją istoriją.
