Pirmoji ir vienintelė jachta švartavosi Šventosios uoste
Nuo šių metų liepos pirmosios dienos Šventosios uostas prarado valstybinio statusą, jį patikėjimo teise, pradėjo valdyti Palangos miesto savivaldybė. Tokį Vyriausybės pasiūlytą įstatymo projektą jau patvirtino Seimas, juo tikimasi atgaivinti iki šios merdintį labai svarbų šventojiškiams ir visam regionui strateginį objektą.
Klestės laivyba ir žuvininkystė
Unikalaus, istorinio Šventosios uosto atgimimo su nekantrumu laukia visa Šventosios bendruomenė. O, kad jūrinė kultūra šiame miestelyje klesti rodo ir kavinių pavadinimai menantys laivus, laivybą. Neabejingi šiuo metu merdinčio uosto atgimimui ir Šventosios visuomenininkai, jie stengiasi visokeriopai prisidėti prie uosto atgimimo. Šventojoje gausu entuziastų, kurie noriai tvarko uosto aplinką, valo Šventosios upę, organizuoja talkas bei rūpinasi rašytinio paveldo išsaugojimu. Uosto atgimimo su nekantrumu laukia visi. O svarstymų dėl šio unikalaus kampelio plėtros būta įvairių. Deja, pirmiesiems gaivinimo žingsniams neužteko pinigų. Iš kelių svarstomų galimybių nė vienas Šventosios uosto atstatymo variantas iki šiol nėra įgyvendintas. Viliamasi, kad uostą perdavus Palangos miesto savivaldybės žinion unikalus istorinis uostas, kuriame kažkada ant seklumos buvo išmestas Lietuvos karo laivas „Smetona“ bus skitas ne tik priimti pramoginius, mažuosius ir sportinius laivus, žvejybos laivus, nedidelius jūrų kruizinius ir keleivinius įvažiuojamuosius laivus, bet ir atlikti pirminį žuvų apdorojimą, plėtoti prekybą, Šventojoje klestės jūrinė laivyba ir žuvininkystė.
Merdėja
Išgilintas ir išvalytas Šventosios uostas jau buvo atidarytas 2011 m. birželį, tačiau veikė vos kelias dienas, nes įplaukos kanalas vėl buvo užneštas smėliu. Pripažinta, jog buvo padaryta klaida, kad uostas gilintas neatstatant molų. Šventosios uostas iki šiol merdėja, jo dugnas vėl užsinešė smėliu ir dumblu. Bet kokių žingsnių, vesiančių link nors kokios infrastruktūros sukūrimo, jau seniai nekantriai laukia visi žvejai, šventojiškiai ir miesto kultūrininkai – entuziastai. Nekart rašyta spaudoje, jog Šventosios žvejų grupė dirba itin nepalankiomis sąlygomis. Senasis Šventosios uostas, kaip žuvų iškrovimo vieta, dėl prasto privažiavimo nefunkcionuoja, pietinė ir šiaurinė žuvų iškrovimo vietos yra tiesiog paplūdimiuose. Egzotiškai poilsiautojų ir žurnalistų nuotraukose atrodantys vaizdai, kaip Šventosios žvejai, vos iki kelių įsibridę į vandenį per Šventosios uosto vartus stumia įplauką nuolat užnešančiame smėlyje stringančias savo valtis, patiems žvejams – niūri kasdienybė. Tad nedaugelis jachtininkų ir buriuotojų išdrįsta pasiryžti didžiulei avantiūrai – švartuoti jachtą smėliu užneštame istoriniame uoste. Tačiau Šventojoje yra idėjos žmonių, kurie su nekantrumu laukia uosto atgimimo.
Istorinis įvykis belaukiant uosto atgimimo
Trečiadienį šventojiškiai entuziastai suorganizavo neeilinę akciją. Įvertinę oro sąlygas ir jūros dugną, Šventosios turizmo asociacijos nariai – jūreivių ir žvejų kavinės „Barža“ kolektyvas pasitiko pirmąją ir vienintelę šį sezoną jūrinę jachtą, kuri švartavosi Šventosios uoste. Į Šventąją Jachta atplaukė iš Drevernos, o vėliau buvo išlydėta į Klaipėdą. Laivybos entuziastai pasiekė užsibrėžtą tikslą: unikalioje istorinėje vietoje, kur Šventosios upė įsilieja į Baltijos jūrą, priimti ir išlydėti jūrinę jachtą. Kadangi uosto įplauka užnešta smėlių, tad ne kiekvienas patyręs kapitonas pasiryžtų tokiai avantiūrai. Tačiau su draugais, pagalbininkais viskas įmanoma, juolab, kad šventojiškiams šis žingsnis – tai įrodymas sau ir kitiems, jog Šventojoje būtinas uosto atgimimas. Jo su nekantrumu laukia kiekvienas, o galimybių tam tikrai yra.
Gyvenimą palengvintų žemkasė
„Jei turėtume žemkasę, pragilinti, ar bent jau pravalyti po audrų smėliu užneštas įplaukas galėtume ir patys, tuomet tikrai sulauktume nemažai jachtininkų, buriuotojų, kurie nori pabėgti iš miesto šurmulio, pailsėti gamtos apsuptyje. Dabar bet kokiems laivams švartuotis Šventojoje labai sunku, mat jachtos grimzda negali viršyti 30 – 37 centimetrų, kitu atveju ji įklimps. Tad reikalinga pagalba, įsibridus iki kelių į vandenį, ją išstumiant per uosto vartus. Tai daryti reikia atsakingai, kad atsitiktinė banga neįklampintų jachtos smėliu užneštose uosto įplaukose. Šventoji turi šansą atgimti kaip nedidelis jachtų uostas Jei uostas turėtų farvaterį, jis kaipmat atsigautų. Jei Šventoji sau užsitikrintų jachtomis įveikiamus vartus, čia mielai sustotų buriuotojai iš Vokietijos, Lenkijos, kitų Baltijos šalių ar pačios Lietuvos. Pats uostas yra be galo patogioje vietoje – tarpinėje stotelėje tarp Lietuvos ir Latvijos. Ramios aplinkos, tylaus poilsio labai pasiilgę yra ir Švedai, Danai, Norvegai. Pajūrio kurorto uostukas puiki proga atsipūsti nuo didmiesčių šurmulio“, – kalbėjo su nekantrumu laukiantis uosto atgimimo kavinės „Barža“ direktoriaus Aurelijus Kinas.
Pasitiko Baržos komanda
Užneštose uosto įplaukose jachtą pasitiko „Baržos“ komanda, kuri nebijodama sušlapti, noriai šoko padėti iš Drevernos atplaukusiam buriuotojui, pasiekti Šventosiuos upės uostą. Vyrai iki kelių įbridę į vandenį stūmė atplaukusią jachtą rankomis, stengėsi ją pasukti taip, kad neužstrigtų smėlyje. A.Kinas pasakoja, jachta plaukė tik esant palankiam vėjui Ji tvarkingai suko pro vartus, tačiau užplaukė ant uosto įplaukose sunešto smėlio. Rankiniu būdu buvo stumiama iki gilesnės vietos. „Stūmėme jachtą zigzagais. Vos išėjus per pirmąjį molą į jūrą jokiu būdu negalima plaukti tiesiai. Staigus posūkis į kairę, o vėliau – į dešinę. Tuomet jau gali kinkytis vėją“, – pasakojo dugno subtilybes A.Kinas, kurio galvoje knibždėte knibžda įvairiausių minčių, kaip tvarkyti miestelio, į kurį atvyko dirbti aplinką. Tačiau įveikus iššūkį, užliejo adrenalino banga. „Jachtas mes esame pasirengę priimti ištisą parą, jei reikia, įnešime ant rankų, kad tik žmonės atvyktų į Šventąją“, – kalbėjo Baržos savininkas Aurelijus Kinas. Anot pašnekovo, tai reiškia, kad ir vietinis turizmas jachtomis gali būti ne vienos dienos iškyla po marias.
Kad Šventąją aplankytų šimtai laivybos aistruolių
Jis nuolatos organizuoja Šventosios upės valymo talkas, buvo vienas iš bendruomeninės iniciatyvos organizatorių atnaujinti Šventosios mergelių skulptūrą, kuri buvo tikrai laiko nustekenta, apleista, nuskurusi. Jis buria entuziastų ratą, kurie domisi šio krašto istorija, kultūra. „Norėtume, kad istorinis Šventosios uostas atgimtų, o mus aplankytų ne viena jachta, o galėtume pasitikti šimtus laivybos aistruolių“, – kalbėjo jūreivių ir žvejų restorano Barža komanda. Jos vadovas A. Kinas taip pat pasakojo, jog visokeriopai dės pastangas puoselėti, pradėtą gaivinti Šventosios uostą. Visuomenininkai patys savo jėgomis tvarko, prižiūri paplūdimius, buvo nugriautos tvoros, išvalyti krūmynai, kad žmonėms atsivertų natūralus gamtinis landšaftas. Dabar A. Kino galvoje sukasi mintis, kaip bendruomenės poreikiams pritaikyti išlikusį seną Šventosios notafoną žvejams, o gal net įrengti laivybos muziejų. Juk Šventojoje yra buvęs ir garsusis karinis laivas Smetona. Šie ir kiti įdomūs faktai lyg mažutė kultūrinė injekcija į uosto plėtrą, kurios su didžiule viltimi laukia visi šventojiškiai.
Reikalingas traukos taškas
„Be jokios abejonės Šventosios finansavimas vyksta likutiniu principu. Šventąją pasiekia tai, kas lieka nuo didžiosios Palangos. Nepaisant to visi tvarkosi, kaip kas išmano. Šį sezoną vietos verslininkai vadina Karbais, nes ypatingai geri orai čia pritraukė daug žmonių. Čia poilsiautojus vilioja jūros gaiva, tyras oras, reakreacija gamtoje. Norėtume, kad kitus metus galėtų paskelbti Šventosios metais, nes yra keletas labai svarių istorinių datų, kurias būtina prisiminti, mat 1679 metais Jonas Sobieskis leido Ričardui Boriniui, atstovaujančiam anglų pirklius, statytis namus ir įkurti uostą. Anglai pradėjo kurtis Šventojoje, 45 miestelėnų sodybas (apie 360 gyventojų) turinčiame miestelyje. Apie 1680 m. į naująjį uostamiestį ėmė plaukti anglų pirklių laivai su druskos, vyno, geležies, tabako, šilko, gelumbės kroviniais, už kuriuos jie tikėjosi įsigyti lietuviškų grūdų, linų. Manytina, kad prekių apyvarta Šventojoje per metus galėjo siekti apie 1 milijoną auksinų. Šiuo metu dėliojasi įvairios idėjos, tačiau jos tik ateities planai, kuriuos stengsimės įgyvendinti kitais metais. O uosto atgimimo tikrai nekantriai laukiame. Juo domisi ir vietos verslininkai, ir kultūrininkai. Pradėtos istorijos studijos, planuojama net istorinių knygų leidyba. Sezoniškumui sumažinti, kad žiemai neužsidarytų barai ir restoranai Šventajai reikalingas nors vienas traukos taškas, kad į mūsų miestą kasdien atvažiuotų po kelis autobusus turistų. Deja, dabar kol kas nėra ko turistams parodyti. Gal vienu iš traukos objektų taps atgimęs Šventosios uostas“, – su viltimi kalbėjo Šventosios turizmo asociacijos prezidentas Kęstutis Oginskas.
