Pirmoji lietuviška mokykla Kauno Vilijampolėje
Pirmoji lietuviška mokykla Kauno Vilijampolėje buvo pastatyta prieš 110 metų (1910 m.) lietuvių bendruomenės lėšomis ir pavadinta kun. Aleksandro Dambrausko (1860-1938) vardu. Mokyklai vadovavo lietuvių švietimo draugija „Saulė“ veikusi 1906-1940 m.
Iniciatyva statyti lietuvišką mokyklą Vilijampolėje kilo Kaune 1908 metais. Kun. A. Dambrausko jubiliejaus komitetas 1909 m. išleido atsišaukimą „Nepraleiskime geros progos“, kuriame pažymima, kad „sukanka 25 metai raštiško darbo kun. Aleksandro Dambrausko-Jakšto.“ (Pastebėtina, kad studijuodamas Žemaičių kunigų seminarijoje Aleksandras Dambrauskas 1883 m. jau įsteigė ir redagavo klierikų laikraštį „Lietuva“). Komitetas surinko 1800 rublių ir nusprendė kun. A. Dambrausko darbus įamžinti įsteigiant jo vardo mokyklą. Vietą jai rado, kaip rašoma, „Vilijampolės Slabadoje, kurią šiemet geležinis tiltas sujungs su Kaunu. Surastas ir plecus su dideliais namais mokyklai…“
Šią iniciatyvą palaikė vietos lietuvių bendruomenė. To meto laikraščiai rašė, kad surinkus iš visuomenės 3200 rublių Vilijampolėje buvo nupirkta žemė ant Neries kranto ir pastatyti dideli namai – „13 sieksnių ilgio ir 6 platumo“, o „Saulės“ švietimo draugijos valdyba gavo leidimą tuose namuose atidaryti dvi klasę mokyklą. 1910 m. „Lietuvos žinios” Nr. 26 rašė, kad „kun. Dambrausko vardo mokyklos mūras jau pastatytas ant Vilijos kranto”. Tačiau 1910-aisiais mokyklos namų statymo komitetas kreipėsi į visuomenę su prašymu paremti mokyklos statybas, nes darbai laikinai buvo sustoję. Tais pačiais metais „Vienybė” Nr. 45 straipsnyje „Nebaigtas darbas“ rašė: „Slabada priskiriama prie tokių Kauno tvirtumos vietų, kur be komendanto pavelijimo nevalia statyti naujų namų. Kadangi mokyklai statomi namai dideli, tai komendantas galėjo pavelyti pastatyti sienas, o išgavimui paveldejimo statyti pečius reikėjo kreipties į ciesoriaus kanceleriją. Bet kol paduotas Aukščiausiuoju vardu prašymas suvaikščiojo po visas įstaigas, išėjo visi metai, todėl ir darbas buvo sustojęs. Dabar gauta jau pavelijimas statyti ir pečius pastatytuose namuose. Pečių, langų, durų ir viso vidaus įtaisymas dar atsieis kokiuos 2000 rublių, o tuo tarpu sustojus darbui sustojo ir aukų plaukimas, pirmiausia sudėtas išteklius pasibaigė.“
Tačiau lietuvių paramos dėka mokykla ant aukšto Neries kranto Vilijampolėje galutinai baigta statyti ir 1911 m. birželio 21 d. buvo pašventinta. To meto spaudoje mokykla vadinama kun. A. Dambrausko vardu. Šios mokyklos pašventinimas aprašytas laikraštyje „Vienybė“ (1911 m. Nr. 26) straipsnyje „Paminklas darbui”. Po šv. Mišių Kauno Arkikatedroje „už kun. Dambrausko sveikatą” visi svečiai „pripildė didelę mokyklos salę Vilijampolėje, išpuoštą Šv. Zitos draugijininkių vainikais”.
Kun. A. Dambrausko veiklos ir lietuviškos mokyklos atidarymo reikšmę parodo Žemaičių vyskupo Gasparo Felikso Cirtauto (1841-1913) dalyvavimas atidarymo iškilmėse, kuris savo kalboje pabrėžęs šio kunigo darbų indėlį į lietuvių tautos švietimą. Mokyklą pašventino tuo metu dar kanauninkas (nuo 1926 m. Kauno arkivyskupas metropolitas) Juozapas Jonas Skvireckas (1873-1959). Mokyklos atidaryme kalbą sakė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), sveikino Šv. Kazimiero, „Saulės“, „Blaivybės“, Šv. Zitos, Šv. Juozapo, „Žiburio“ bendrijos, laikraščių „Viltis“, „Šaltinis“ atstovai, Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai, tuo metu kunigai Jurgis Matulevičius-Matulaitis (1871 – 1927), Pranciškus Petras Būčys (1872–1951) ir kiti. Mokyklos atidarymą raštu taip pat sveikino prof. Petras Leonas (1864-1938), prof. Eduardas Volteris (
Pastebėtinas ir toks istorinis faktas, kad sovietmečiu šioje mokykloje mokėsi Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Romas Kalanta (1953-1972).
Šiandien Kauno Vilijampolėje, lietuviškų mokyklų steigimo klausimas jau neaktualus, tačiau išlieka svarbus raginimas auklėti jaunimą pilietine, patriotine bei krikščioniška dvasia. Vilijampolės bendruomenės nariai ir jų svečiai turi sužinoti turtingą, permainingą vietovės istoriją, kurioje gimė, gyveno ir dirbo mūsų protėviai.
