Po plaučių transplantacijos – devinti laimingo gyvenimo metai

Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, minintis įstaigos veiklos 20-metį, tęsia šiai progai skirtą straipsnių ciklą. Šį kartą – pasakojimas apie Ritą Petraitienę, gyvenančią po plaučių transplantacijos.

“Gyvenu devintus pačius nuostabiausius savo gyvenimo metus. Kas bus rytoj – to niekas nežino. Bet kol kas esu labai, labai laiminga”, – tvirtina 55 metų Rita Petraitienė. Bendraujant su šia žvalia, energinga ir sveikata trykštančia moterimi, sunku net įtarti, kad dar prieš kelerius metus ji žvelgė mirčiai į akis. Naujam, visaverčiam gyvenimui moteris prisikėlė po atliktos operacijos – Ritai buvo transplantuoti mirusio donoro plaučiai.

Jaučiasi puikiai

Dabar kas mėnesį Rita iš Jurbarko rajone esančio Skirsnemunės kaimo pati automobiliu važiuoja į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas – čia kardiochirurgas Rimantas Benetis jai atliko lemtingąją operaciją, todėl čia ji vyksta pasitikrinti ir išsirašyti vaistų – imunosupresantų, kuriuos visą gyvenimą turi vartoti kiekvienas žmogus po transplantacijos.

Rita tvirtina besijaučianti taip puikiai, kad kaskart tuo maloniai nustebina savo gydytojus pulmonologus. O aplinkiniams, su kuriais išsikalba laukdama eilėje prie gydytojų kabineto, išvis sunku patikėti, kad jai buvo transplantuoti donoro plaučiai. “Juk atrodau visiškai sveika, tai žmonės negali patikėti, ką man teko patirti. Plaučių transplantacijos – retos, ir žmonės ima klausinėti, kas ir kaip ten buvo, kiek tų plaučių man persodino”, – pasakoja Rita.

Po gripo ėmė kankinti dusulys

Bendrosios praktikos slaugytoja dirbusią, optimizmu visus džiuginusią Ritą gyvenimas netikėtai pristabdė, kai jai buvo vos 42. Po persirgto gripo moteris ėmė smarkiai dusti – ypač lipdama laiptais, kopdama į kalniuką. Kai kurie gydytojai dėl šios bėdos kaltino antsvorį, nors Rita tikina didelio antsvorio neturėjusi. “Liepė man mesti svorį. O aš mačiau, kad kitos moterys, daug pilnesnės už mane, lipa laiptais ir visai nedūsta”, – ligos pradžią prisimena Rita.

Patologijos nerodė ir kasmet atliekamos plaučių rentgeno nuotraukos. O sveikata silpo labai sparčiai. Buvo nustatyta, kad Ritos plaučiai nebefunkcionuoja – jie tiesiog trūko, o tyrimus atlikę gydytojai net teiravosi moters – gal ji kur nukritusi, kad taip atsitiko? Rita buvo įrašyta į plaučių transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Tačiau kai atsirado pirmasis donoras, Rita atsisakė operacijos – plaučių transplantacijos dar buvo pakankamai retos, ir ji išsigando.

O laikas ėjo. Rita jautėsi jau taip blogai, kad kas rytą džiaugdavosi  “dar vieną naktį ištempusi” – dėl dusulio ir oro stygiaus nebegalėjo nei gulėti, nei sėdėti. Gyvybę palaikė tik deguonies aparatas, kuris, garsiai ūždamas, kvėpuoti padėdavo ir dieną, ir naktį. Po metų, kai Ritai jau buvo 46-eri, atsirado dar vienas plaučių donoras, ir moteris apsisprendė: kas bus – tas, nes toliau taip kankintis dusdama ir negalėdama įkvėpti gurkšio oro nebenorėjo.

“Jei ne ta transplantacija, savaitę, ne ilgiau, bebūčiau ištempusi”, – gydytojų prognozės buvo negailestingos.

Atsisveikino – lyg paskutinį kartą

Rita apsiverkia prisiminusi tą vakarą, kai į jos palatą prieš rytojaus operaciją susirinko visa šeima – dukra Jurgita, sūnus Arūnas, vyras Vidas, kiti artimieji. “Nieko jiems nesakiau, tik su kiekvienu mintyse galutinai atsisveikinau ir stipriai stipriai kiekvieną apkabinau – lyg paskutinį kartą”, – pasakoja moteris, kurią tą akimirką guodė tik tai, kad vaikai jau užauginti.

Operacija pavyko. Dešimt dienų po jos Rita praleido reanimacijos skyriuje. Kai po operacijos prabėgo 20 dienų, ji pirmą kartą, slaugytojos padedama, išėjo į lauką. “Buvo vasara. Viskas aplinkui kvepėjo, žydėjo, žaliavo. O aš vis prašiau slaugytojos man į ranką įžnybti: negalėjau patikėti, kad nesapnuoju! Aš pati, savomis kojomis, išėjau į lauką ir vėl galiu kvėpuoti pilna krūtine!” – neužmirštamomis akimirkomis, kurių greičiausiai neįvertins tie, kurie tokių bėdų su sveikata neturėjo, dalijasi Rita.

Didžiausia laimė – kad visi sveiki

Šią vasarą bus devyneri metai po antrojo Ritos gimimo. Per tą laiką ji išmoko džiaugtis kiekviena diena. Ypatingai brangina akimirkas, praleistas su artimaisiais. Nebesureikšmina smulkmenų.  Vertina tai, ką turi. “Anksčiau buvo – skubi leki, nes to trūksta, ano nėra”, – gyvenimą prieš operaciją prisimena moteris. Dabar jai didžiausia laimė – kad visi sveiki. Ir kad tik kuo ilgiau taip būtų.

Kai sveikata grįžo, ir Rita sugrįžo prie širdžiai mielų darbų: prižiūri išpuoselėtus savo gėlynus, tvarkosi po namus, ruošia valgį, augina daržoves ir vaisius, kurių atsargas ruošia žiemai. “Net kaimynės atėjusios stebisi, kiek daug aš spėju nuveikti”, – didžiuodamasi sako Rita.

Kai atitrūksta nuo darbų, ji mėgsta pasivažinėti dviračiu, paskaityti knygą. Neretai į kaimą pas senelius iš Kauno atvažiuoja anūkai – vienuolikmetis Matas ir penkiametis Tomas. Vasarą dukra Jurgita su jais, močiutės laimei, ir ilgėliau pabūna.

Kasdien – malda už savo donorą

Ypatingą dėkingumą Rita jaučia savo vyrui Vidui, su kuriuo drauge – jau 35 metus. „Žinau, kad kai kurie vyrai savo susirgusias žmonas palieka“, – sako Rita. Jos žmogus greta išbuvo visą kankinamą ligos laiką. „Tada, kai namuose, miegamajame prie lovos, ištisas naktis burzgė tas deguonies aparatas, sakydavau Vidui: „Eik į kitą kambarį, čia per triukšmą neišsimiegosi“. Bet jis nė karto į kitą kambarį miegoti neišėjo – visą laiką greta buvo“, – prisimena Rita. Po operacijos Vidas budėdavo ligoninėje prie žmonos lovos, o, kad „neužneštų“ jai kokios infekcijos, net numigdavo medicininę kaukę užsidėjęs. „Ir kaip jis neužduso?“ – prisiminusi tas akimirkas, juokiasi Rita.

Kai po operacijos jau buvo praėję gerokai laiko ir Rita eilinį kartą atvyko į Kauną pasitikrinti sveikatos, gydytojai paprašė jos aplankyti irgi po plaučių transplantacijos sveikstantį vaikinuką. Tuomet jis dar jautėsi nekaip, todėl su nuostaba žvelgė į energija ir sveikata trykštančią Ritą ir, kaip vėliau jai prisipažino, negalėjo patikėti, kad ir ji pati kadaise išgyveno tai, ką dabar patyrė jis. Jėgos grįžta pamažu, bet – grįžta.

“Dažnai pravirkstu pagalvojusi, kodėl kažkas turėjo mirti, kad aš galėčiau šitaip laimingai gyventi. Nėra nė dienos, kad nesukalbėčiau maldos už savo donorą, kuris man dovanojo šitokį gražų gyvenimą”, – pasakoja pašnekovė. Prieš dvejus metus mirė Ritos mama. Lankydama jos kapą, Rita visuomet uždega ir žvakelę savo donoro atminimui.