Poeto Kazio Bradūno tėviškėje… „viešėjo“ Vytautas Mačernis
Realiai niekada to nebuvo, bet galėjo būti, jei besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo įvykiai nebūtų išskyrę bendramokslių jaunų poetų gyvenimo kelių. Kaip žinia, 1944 metų vasarą prie Paprūsės artėjant sovietų kariuomenei, Kazio Bradūno šeima iš savo namų Kiršuose (Vilkaviškio r.) traukėsi į Vakarus, o rudenį, spalio 7-ąją, sprogmens skeveldra savoje tėviškėje prie Žemaičių Kalvarijos mirtinai pakirto Vytautą Mačernį.
Šiemet Seimo paskelbtais Vytauto Mačernio metais, minint poeto gimimo šimtmetį, Kazio Bradūno tėviškės krašto dabartinio laikmečio žmonės panoro surengti tarsi šių poetų susitikimą.
„Kiršų vasaros“ vakarojimų poeto Kazio Bradūno tėviškėje sumanytoja ir organizatorė kultūros darbuotoja Angelė Blažaitienė pasibūti Bradūnynėje ir pasiklausyti poezijos bei muzikos pakvietė ketvirtą kartą. Organizuoti tokius renginius Angelė imasi su siekiu įprasminti šio poeto kūrybos ir gimtinės svarbą. Mat netoliese Kiršuose esanti poetės Salomėjos Nėries tėviškė buvo žinoma bei lankoma ir sovietiniais metais, čia vyko ir tebevyksta „Poezijos pavasarių“ renginiai.
Pirmajame „Kiršų vasaros“ vakarojime dalyvavo ir Kazio Bradūno dukra, 2018-2019 metais atvykusi iš Havajų (JAV) į savo tėvelio šimtmečio jubiliejaus renginius.
Kitais kartais vakarojimuose skambėjo iš Vilkaviškio krašto kilusių po pasaulį išsisklaidžiusių, dabar gyvenančių ir kuriančių poetų eilės, muzikavo vietiniai ir kviesti atlikėjai.
Šiais metais traukos objektu į Kiršus tapo dainų autorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas. Aktoriaus lūpomis ir gitaros stygomis skambėjo žinomų Lietuvos poetų eilės ir paties autoriaus kūrybos dainos, daugiausia – Vytauto Mačernio žodžiais.
Veikė Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro – muziejaus surengta paroda „Sugrįžimai“, atspindinti poeto Kazio Bradūno gyvenimo ir kūrybos kelią, širdgėlą dėl prarastų namų ir draugų, taip pat džiaugsmą gyvenimo saulėlydyje sugrįžus gyventi į visada mylėtą tėvynę Lietuvą, Vilnių.
„Kiršų vasaros“ renginio dalyviai tradiciškai buvo vaišinami pagal poeto žmonos Kazimieros receptą iškeptu pyragu. Jį alvitiečiams patikėjo Kazio Bradūno šimtmečio renginiuose dalyvavusi anūkė Vaiva Aglinskaitė (poeto dukros Elenutės dukra).
Renginio vedėjos taikliai įpynė į programą Kazio Bradūno eiles ir dukros Elenos prisiminimus apie tėvelio požiūrį į tautiškumo, kūrybiškumo, bendravimo esmę ir vertingumą, apie naujų talentų paieškas ir paskatinimą, taip pat Vytauto Mačernio pamąstymus.
Pasak vedėjų, daug džiaugsmo Kaziui Bradūnui suteiktų ir tai, kad Vytauto Mačernio paskelbtus 2021 metus minime jo tėviškėje. Juodu buvo studijų draugai, kūrybingi „Šatrijos“ draugijos nariai. Vytautas išliko visada jaunas draugo Kazio Bradūno prisiminimuose ir širdyje, jo portretą laikė pasikabinęs savo darbo kambaryje Čikagoje…
Pirmoji Bradūno ir Mačernio pažintis buvo neakivaizdi. Vienas kito pavardes juodu įsidėmėjo iš publikacijų žurnale „Ateitis“. Susitiko 1937 metų vasarą Panevėžyje. Pušyne, po žvaigždėtu dangumi, buvo rengiamas literatūros vakaras. Prisiminimuose K. Bradūnas rašo, kad tada pirmą kartą pamatė Vytautą Mačernį – liekną ir aukštą, ryškių didelių akių septyniolikmetį, labai sugestyviu balsu beskaitantį savo eilėraštį. „Nuo to vakaro mus daug kas rišo iki amžinojo žemiškojo išsiskyrimo,“ – teigė K. Bradūnas.
Kazys Bradūnas pirmosios savo kelionės į Lietuvą metu 1990 metais aplankė ir Vytauto Mačernio kapą Šarnelėje, padėjo vainiką ir gėrėjosi vaizdais nuo kalvų. Artimiesiems sakė, kad dabar, ten apsilankęs pirmą kartą, suprato, kodėl Vytauto Mačerniui jo tėviškė suteikė tiek daug įkvėpimo kūrybai.
Renginio organizatoriai vaizdžiai pristatė Vytauto Mačernio gyvenimo svarbiausius momentus, skaitė jo poeziją, jo vizijas. Poeto eiles deklamavo ir dainavo svečias Giedrius Arbačiauskas. Sulaukdamas gausių plojimų po kiekvieno atlikto numerio, aktorius akcentavo, kad šie plojimai visų pirma skirti Kaziui Bradūnui ir Vytautui Mačerniui bei visiems poetams, nes tai – didelis visų mūsų turtas ir džiaugsmas.
Alvitiečiai priminė, kad sovietmečiu Vytauto Mačernio kūryba buvo paslėpta po devyniais užraktais. 1947 metais Romoje buvo išleistos V. Mačernio „Vizijos“, 1951 metaisjo bičiuliai išeivijoje įtraukė jo poeziją į antologiją „Žemė“. Taip V. Mačernis amžiams liko susietas su kitais žemininkais. O Kazys Bradūnas puoselėjo mintį surinkti visą V. Mačernio kūrybą ir išleisti atskira knyga. Jo rūpesčiu 1961 metais Čikagoje dienos šviesą išvydo gražiai iliustruota V. Mačernio poezija. Lietuvoje pirmoji V. Mačernio knyga pasirodė 1970 metais. Draugo poeziją išleisti K. Bradūnui labiausiai padėjo poetas Eugenijus Matuzevičius, likęs okupuotoje Lietuvoje. V. Mačernio eilėraščius per geležinę uždangą persiuntė gana įdomiu būdu. Kaip kad atskleidžia K. Bradūno dukra, kad saugumiečiai nesusektų, E. Matuzevičius į kas antrą savo eilėraščio eilutę įterpdavo po vieną V. Mačernio eilėraščio eilutę…
Amžininkai mėgę svarstymus: ar V. Mačernis mėgo vienatvę, ar buvo uždaro būdo… K. Bradūno dukra, remdamasi tėvo prisiminimais, yra sakiusi, kad, kai jam reikėdavo, tapdavo tylus, ramus, tačiau draugų būryje buvo sąmojingas, nevengęs iškrėsti pokštų. K. Bradūnas yra vaizdžiai užrašęs, koks V. Mačernis būdavo penktadienio draugų pasisėdėjimuose A. Čipurnos restorane: „Atskirame kambarėlyje paimdavome krikščioniškai po silkutę, o kad ji plauktų, po truputį šiuo tuo užpildavome. Vytautas Mačernis tada tapdavo linksmas ir galantiškas, pasakodavo savo tikrą ar tik nuduotą bajorišką kilmę, vesdamas ją iš kažkokių viduramžių savo protėvių vengrų, kuriuos žemaičiai iš madžiarų padarė Mačerniais. Linksmoje nuotaikoje tada įsidainuodavome visi, o mudviejų duetas „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau“ virto kone anų mūsų čepurniškių penktadienių himnu“.
Kiršuose šią dainą sudainavo alvitiškių Lino Penkaičio ir Valentino Strioko duetas. Tik galima buvo spėlioti, ar melodija lygiai taip skambėjo ir prieš aštuoniasdešimt metų iš poetų krūtinių…
Buvo prisimintas ir kitas atvejis, kai Vytautui Mačerniui suėjo dvidešimt metų. Įvykis irgi pažymėtas A. Čipurnos restorane. Pasak K. Bradūno, draugai įteikė kažkokias įdomiai pasiūtas kelnes ir barzdos skutimosi įrankių komplektą. Ant dėžutės buvo išgraviruotas palinkėjimas skusti barzdą, bet palikti ūsus.. .Kitą kartą tame pačiame restorane Vytautas Mačernis perskaitė trečiąją viziją. Kūrinys taip visiems patikęs, kad autorių net pamėtėjo iki lubų. Gabalas, kurį tą vakarą mums paskaitė, atrodė naujas. Tada paprašytas Vytautas eilėraštį perskaitė dar kartą. Dabar jis sklandė Kiršuose, virš Kazio Bradūno tėviškės seno sodo likučių…
Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidun pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj…
Į vasariškai sodrią laukų platybėj rymančią Kazio Bradūno tėviškės aplinką dar plaukė daug autentiškų prisiminimų, kuriuos savo melodijomis lydėjo paukštelių nesiliaujantis čiulbesys, skraidantys drugeliai, tyro oro pilnatvė… “Reikia draugauti toks su tokiu, reikia rasti savo aplinką ir vandenį, kuriame galėtum kaip žuvis plaukioti… Melskime gyvenimo palankumo, patys stenkimės tapti tautos gyvybingumo viršūne, pačiu vainiku…“ – kaip priesakas aidėjo nesenstančios Vytauto Mačernio mintys. „ Mūsų tautos tikras gyvybingumas – dar priešaky…“ – šias mintis pratęsdamas savo meninę programą tęsė aktorius Giedrius Arbačiauskas.
