Poezijos festivalyje „Laukinės vaivorykštės 2018“ buvo paminėtas ir Onės Baliukonės 70-metis

Vasariškai šiltą gegužės popietę Dauguose vyko IV-asis poezijos festivalis „Laukinės vaivorykštės 2018“, skirtas mūsų kraštietės, poetės, rašytojos, tapytojos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Onės Baliukonės 70-mečiui, kuris yra minimas šiais metais. Priminsiu, jog Onė Baliukonė gimė Alytaus rajone, Kančėnuose, kuriuose, pasak poetės, ji „gavusi didžiausią lobį – ryšį su gyvąja gamta, visatos, kosmoso alsavimo pajautą“. Dauguose ji baigė vidurinę mokyklą, kur likimas jai pasiuntė gerą mokytoją lituanistę – Laimą Abraitytę, paskatinusią būsimą poetę Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Ir nors jos santykis su gimtine buvo labai prieštaringas, net ir tapusi žinoma bei mylima poete, ji niekada nepamiršo gimtosios Dzūkijos.

Festivalis prasidėjo archyviniais LRT laidos „Brydė“ kadrais, kuriuose poetę kalbino literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė. Susirinkusieji išgirdo gyvą, šiltą poetės žodį, klausėsi jos pasvarstymų kūrėjo, gimtinės, literatūros ir dvasingumo temomis. Daugelis Onę pažinojusių amžininkų prisimena ją ne tik kaip gabią, imlią, stiprios vaizduotės poetę, bet ir kaip jautrų bei uždarą žmogų. Anot poeto Algimanto Baltakio, Onė Baliukonė „pakankamai gera poetė ir tokia, kokia yra, su visa savo „klaikia“ tobulybe ir dvasiniu maksimalizmu“, o profesorė Viktorija Daujotytė poetę apibūdina, kaip „dramatiško dvasinio maksimalizmo žmogų, dramatinį balsą, dramatinę savo gyvenimo ir savo kūrybos aktorę“. Tokia tad buvo Onė: artima ir tolima, jautri, nesuprasta, kurios brandaus poetinio žodžio ilgėsis dar ne viena skaitytojų karta.

Antroji festivalio dalis buvo skirta gyvam poetiniam žodžiui. Šiais metais sulaukėme keturių eiliuoto žodžio meistrų, turinčių ne tik savitą charakterį, bet ir išskirtinį kūrybinį braižą, neapsiribojantį įprasta poetine kalba. Po rajono savivaldybės vicemero Arvydo Balčiūno sveikinimo festivalio svečiams ir žiūrovams pirmasis „į poetinį mūšį“ stojo žinomas literatūros kritikas ir vertėjas, keturių poezijos knygų autorius Marius Burokas. Šiemet pasirodė jo naujausia poezijos knyga „Švaraus buvimo“ ir kaip teigė pats poetas, „ją labiau įkvėpė, gal net įtakojo vaikai, jų atsiradimas ir visi tie smagūs dalykai, klausimai ir iššūkiai su kuriais susiduria visi tėvai auginantys vaikus“. Į klausimą, o su kokiais sunkumais susiduria versdamas žinomų autorių kūrinius, poetas prisipažino, jog tų sunkumų yra daug ir įvairių: gramatinių, stilistinių, kultūrinių. Svarbiausia, anot jo, „rasti ryšį su verčiamu autoriumi, kuris būtų jei ne artimas, tai bent jau suprantamas, nes neradus bendrų sąsajų su kūrėju, versti jo knygų neapsimoka“. Poetas dažnai lankosi įvairiose tarptautinėse knygų mugėse, tad paklausus apie naujausias literatūrines madas, paaiškėjo, jog dabar „ant bangos“ yra negrožinė literatūra: asmeninės žmonių patirtys ir, kaip nekeista – poezija, atrandanti vis naujas saviraiškos erdves.

Sekanti festivalio viešnia – „aukščiausia Lietuvos poetė“, fotografė, reklaminių tekstų ir idėjų kūrėja Ilzė Butkutė, itin išgarsėjusi prieš penketą metų, pasirodžius tikrais faktais paremtam praktiniam „spiriamiems iš darbo“ vadovui „Atleisk savo šefą“, kurio tiražas buvo šluote iššluotas iš knygynų. Tačiau Ilzė ne tik „nuskriaustųjų“ gynėja ir reklaminių idėjų kūrėja. Visų pirma – ji poetė ir laisvai samdoma kūrėja, kūrybinio mąstymo ir komunikacijos technikomis besidalijanti su suaugusiais žmonėmis jos įkurtose „Ilzės dirbtuvėse“. Šiais metais pasirodė jos trečioji poezijos knyga „Ilzė Butkutė ir kitos būtybės“, kurioje poetė grįžta prie jai artimų gamtos, meilės, vaikystės temų. Poetė – dažna tarptautinių poezijos festivalių viešnia, jos knygos yra išverstos į aštuonias kalbas, tačiau kaip pati prisipažįsta, jos tekstai yra rimuoti ir sunkiai išverčiami, tad išversti „praranda savo galią“. „Tad turime nuolat ir nuolat ieškoti tų sąlyčio taškų, tų raktų, kaip pristatyti savo kūrybą, kad pasaulis mus įsidėmėtų“, – teigė ji.

Trečiasis, pats paslaptingiausias ir uždariausias festivalio svečias – 2006-ųjų metų „Poezijos pavasario“ laureatas Gintautas Dabrišius. Tai tylus, susimąstęs, viešumos nemėgstantis kūrėjas, atgyjantis tiktai skaitydamas savo tekstus. „Malonu rašyti, bet dar maloniau rašyti bet ką“, – atviravo jis susirinkusiems.       Poetas Valdemaras Kukulas apie šį kūrėją yra pasakęs: „Jis išties gyvena savyje ir sau, ir, atrodytų, tokiam poetui jokie bendri kūrybinės psichologijos vardikliai negalioja“. Gyvenime išbandęs daugybę profesijų jis liko ištikimas bitininkystei ir gamtai, apie kurią, anot jo, „nusimano žymiai daugiau, nei apie literatūrą“. Į klausimą, ką atsakytų tiems skeptikams, kurie teigia nesuprantantys jo eilių, poetas atšovė, jog „ir gerai, kad nesupranta. Aš tiek daug darbo įdedu kurdamas, o jie nori už pusdykę tik gurkšt ir nuryti“.

Paskutinis poetinio festivalio svečias poetas Albinas Galinis yra ne tik eiliuoto žodžio magas, bet ir keleto istorijos vadovėlių bendraautoris, istorikas, mokytojas ekspertas, jau tris dešimtmečius dirbantis pedagoginį darbą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Penktojoje jo knygoje „Stebinti Psichė“ gausu archajiškų, „prigimtosios kalbos žodžių-grynuolių, intertekstų nuo Antikos filosofijos pradmenų iki šiuolaikinio gyvenimo realijų“. Poetas prisipažino, jog kaip istorikas dažniausiai rašantis istorijos, tremties ir gamtos temomis ir nors gyvenantis Vilniuje, yra tampriai susijęs su kaimu. Paklausus apie prasmę poezijoje, Albinas Galinis filosofiškai atsakė, jog „kultūra yra kultūra, dvasia yra dvasia, o poezija kažkur pasiklydusi, nes poezija yra individualaus dalykas, išplėštas iš kasdienybės. O ir pati poezija nėra tokia jau paprasta. Slaptame jos simbolių, metaforų, mitologijos pasaulyje, geriausiai jaučiasi išprusęs skaitytojas“ – sakė jis susirinkusiems.

Baigiantis festivaliui ir skambant svajingoms grupės „Flaya“ melodijoms, paaiškėjo ir rajono viešosios bibliotekos organizuoto geriausio eilėraščių konkurso nugalėtojai. Komisijos sprendimu stiklinė poezijos festivalio „Laukinės vaivorykštės 2018“ statulėlė antrus metus iš eilės atiteko Gretai Jarmalavičiūtei. Padėkos raštais bei Justino Marcinkevičiaus eilėraščių, poemų ir esė rinktinėmis „Amžiaus pabaiga“ buvo apdovanotos ir antros bei trečios vietos nugalėtojos alytiškė Eglė Sarpaliūtė ir Daugų Vlado Mirono gimnazijos moksleivė Miglė Venckutė, kuri susirinkusiems perskaitė savo kūrybos eiles. Kadangi dvi nugalėtojos negalėjo dalyvauti festivalyje jų eiles perskaitė rajono bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Agnė Petravičienė. Neliko nuskriausti ir poetai. Vicemeras Arvydas Balčiūnas ir rajono bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas dovanų jiems įteikė knygas apie Alytaus rajoną, o poetės Onės Baliukonės sesuo Aldona Januškauskienė padėkojo festivalio svečiams, organizatoriams ir dalyviams už poetės kūrybinio palikimo sklaidą ir puoselėjimą.

Pasibaigus poezijos šventei visi jos dalyviai išvyko į poetės Onės Baliukonės gimtinę – Kančėnus, kur vietos bendruomenės pirmininkė Monika Ražanauskienė ir bibliotekininkė Rita Mikuckienė svečius supažindino ne tik su turtinga Kančėnų bendruomenės istorija, bet ir su jos ekologišku kulinariniu paveldu: uogienėmis, sultimis, sūriu ir dzūkiškomis bandomis su „kasciniu“, kurios akimirksniu dingo nuo šventinio stalo. Taip, kaip laukinė vaivorykštė, staiga pranykusi vaiskiame Kančėnų danguje. Tikėkimės, jog ji dar sugrįš. Tuomet žmonių širdys vėl prisipildys gėrio ir grožio, kurį jiems norėsis išreikšti eilėmis, o viduje užgims kilnus noras, pasidalinti tuo džiaugsmu su aplinkiniais…