Pokalbis su jaunaisiais Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais
Vasario 24, 25 dienomis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyks pirmoji šių metų premjera – dviejų dalių komedija-vodevilis „Chanuma“ Avksentijaus Cagarelio pjesės motyvais. Spektaklio inscenizacijos autorius ir režisierius – Andro Enukidzė. Scenografiją ir kostiumus kuria Šota Bagališvilis. Spektaklio kompozitorius – Michailas Mdinaradzė. Spektaklyje vaidina beveik visi teatro trupės aktoriai, tarp jų – ir kviestinis aktorius Antanas Venckus.
Šia proga kalbamės su jaunaisiais teatro aktoriais Giedriumi Arlausku ir Erika Račkyte, kuriančiais vienus iš pagrindinių vaidmenų būsimoje premjeroje „Chanuma“.
Kaip jūsų gyvenimuose atsirado teatras?
Erika: Dar 7-oje klasėje susidomėjau teatru, tada su visa klase apsilankėme Alytaus dramos teatre. Žiūrėjome paaugliams skirtą spektaklį „Brendimo kančios“. Mane sujaudino tiek spektaklis, tiek pats teatrinis įvykis, užsimezgęs emocinis ryšys tarp scenos ir žiūrovų. Po to pradėjau lankyti teatro užsiėmimus Alytaus dramos teatre, mums, jauniesiems teatro mylėtojams, kartais net leisdavo vaidinti masinėse scenose teatro spektakliuose. Čia jau buvo didelis dalykas. Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į teatro ir kino pedagogikos specialybę Lietuvos edukologijos universitete. Studijas baigiau šiais metais, tačiau vis dar jaučiuosi taip, lyg nieko nežinočiau, nemokėčiau. Vis dar intensyviai mokausi.
Giedrius: Jeigu atvirai, vaikystėje nemėgau teatro. Mano aplinkoje jis tiesiog nebuvo populiarus. Tačiau mane visada kviesdavo vaidinti gimtojo Ūdekų kaimo mėgėjų dramos teatro būrelyje, kuriam vadovavo ir sėkmingai tebevadovauja Vitalija Vareikienė. Kiek kviesdavo vaidinti, sakydavau, kad tai bus paskutinis kartas. Po kurio laiko pajutau, kad man tai yra visai įdomu, man patiko pats kūrybinis procesas ir net jaudulys prieš spektaklį. Esu nepaprastai dėkingas V. Vareikienei už tuos kvietimus. Vėliau, vyresnėse klasėse, susidomėjau sportu, net planavau su juo sieti savo ateitį, visai pamiršau savo teatrinius bandymus.
Dvyliktos klasės baigimo proga statėme spektaklį mokykloje, už savo sukurtą vaidmenį sulaukiau nemažai teigiamų atsiliepimų. Tada kilo mintis, kad gal man visai neblogai sekasi šioje srityje, gal aš kažką ir moku. Pagalvojau, kad būtų įdomu studijuoti vaidybą. Žinojau, kad Antanas Gluskinas renka aktorių kursą Šiaulių universitete. Pasiruošiaus stojamiesiems, pakankamai lengvai praėjau visus etapus. Aišku, pradėjęs studijuoti, supratau, kad nieko nemoku, reikėjo viską pradėti nuo pradžių.
Ar turite savo svajonių vaidmenį teatre?
Giedrius: Apskritai kiekvienas vaidmuo yra unikalus; kiekvienas vaidmuo kuria mane patį. Aktoriaus profesijoje įdomiausia ir yra tai, kad kiekvienoje repeticijoje galiu būti kažkuo vis kitu, tai nuolatinis tapsmas. Mano svajonių vaidmuo bus tas, iš kurio galėsiu daugiausia išmokti ir kaip aktorius, ir kaip asmenybė.
Erika: Šiuo metu mano svajonių vaidmuo – tai Nataša monospektaklyje „Mergaitės svajonė“ pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę. Spektaklio premjera planuojama jau kovo mėnesį. Svajonių vaidmuo pirmiausia dėl to, kad tai monospektaklis. Nataša – šešiolikmetė ir aš dar neseniai galvojau, kad viską suprantu apie šešiolikmetes, juk pati tokia buvau vos prieš keletą metų. Deja. Dabar man tai atrodo žiauriai sunku – būti čia ir dabar šešiolikos metų mergina iš vaikų namų. Dedu dideles pastangas, kad prisijaukinčiau Natašą.
Ar turite savo aktoriaus idealą? Jei taip, kas jis ir kodėl?
Erika: Man aktorius(-ė) turi būti gražus plačiąja to žodžio prasme. Neturiu konkretaus idealaus žmogaus-aktoriaus. Nors man visada labai patiko Rasa Samuolytė, ji labai ryški, stipri aktorė. Joje man telpa ta visapusio grožio – ir charakterio, ir talento, ir išvaizdos – samprata.
Giedrius: Konkretaus idealo tikrai neturiu. Yra daug aktorių, į kuriuos lygiuojuosiu, kuriais žaviuosiu, tačiau negalėčiau išskirti vieno tokio idealiausio. Iš kiekvieno galima išmokti vis ką kita. Man idealus aktorius yra tas, kuris neskirsto vaidmenų į svarbius ir ne, kuris visada maksimaliai metasi į procesą, kūrybą.
Kokiu pagrindu kuriate vaidmenis? Kas jums svarbiausia?
Giedrius: Kaip ir dauguma Lietuvos aktorių, esu įgijęs stanislavskiškosios teatrinės mokyklos pagrindus, nors studijų metais nemažai domėjausi ir Michailo Čechovo sistema. Manau, kad šiuolaikinis aktorius neturėtų kliautis vienos mokyklos metodais, o jais manipuliuoti ir sau pasiimti tai, kas atrodo tinkamiausia. Vaidmenį kurti, kaip įprasta, pirmiausia pradedu nuo teksto, jo analizės. Tada, siekdamas atrasti raiškos priemones, reikalingas vaidmeniui, bandau „traukti“ ką galiu iš savo asmeninės patirties, artimos aplinkos, stebiu aplinką, žiūriu filmus ir pan.
Erika: Aš visada, skaitydama dramaturgiją, keliu klausimą „kodėl?“, o kai pradėjau dirbti su Linu Marijumi Zaikausku, išmokau dar du klausimus: „ką daryti?“ ir „kas kaltas?“. Jis man visada sako: „spręsk problemą“. Taigi bandau spręsti problemą, kelti klausimus „ką daryti?“ ir „kas dėl to kaltas?“. Ir taip viskas „atsirakina“. Scenoje mes, aktoriai, pasirodo, iš tiesų sprendžiame daug problemų.
Kokie yra jūsų, kaip aktorių, tikslai?
Erika: Teatras nėra sportas, kad aš galvočiau apie rezultatą. Man svarbiausia kiekvieną kartą išėjus į sceną jausti, kad yra kur patobulėti, kad žinau, kaip tai padaryti. Man svarbiausias tobulėjimo, mokymosi procesas.
Giedrius: Scenoje aš siekiu, kad žiūrovas mane išgirstų, kad tikėtų tuo, ką sako mano kuriamas personažas, kad pajustų tai, ką jis jaučia. Kad užsimegztų ryšys, dialogas tarp žiūrovo ir scenos. Man svarbiausia yra ryšys su žiūrovu.
Su kokiais iššūkiais susiduria jauni aktoriai?
Giedrius: Su patirties stoka susiduriama. Kai nėra patirties, darai daug klaidų, kai išgirsti kritiką, atsiranda nepasitikėjimas savimi. Žinoma, kritika – gerai, tačiau iššūkis – teisingai ją priimti.
Erika: Tačiau gal kartais kritika gali įgyti priekaištų ir patyčių formą?
Giedrius: Man tai yra pasitikėjimo klausimas. Visada džiaugiuosi, sulaukęs pastebėjimų, patarimų iš daugiau patirties turinčių aktorių.
Erika: Man taip pat patinka, kai labiau patyrę aktoriai be jokio konkurencijos šešėlio dalijasi savo žiniomis. Man asmeniškai iššūkis yra tai, kad Lietuvoje yra mažai aktyviai dirbančių jaunų režisierių, turiu omenyje valstybinius teatrus. Norėčiau turėti galimybę dirbti ir su jaunaisiais režisieriais, kartu su jais mokytis ir tobulėti.
Šiuo metu Juozo Miltinio dramos teatre repetuojate A. Cagarelio „Chanumą“. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo kuriamus vaidmenis ir darbą su gruzinų režisieriumi Andro Enukidze?
Giedrius: A. Enukidzė – tikrai aukšto lygio režisierius, mokantis dirbti su įvairaus amžiaus aktoriais. Yra kantrus. Jis dirba labai užtikrintai. Iš pradžių dirbti buvo sudėtinga dėl kalbos barjero. Taip pat man nauja ir gruziniška, armėniška kultūra, tarp kurių ir vykstą vienas iš pagrindinių spektaklio konfliktų.
Erika: Taip, A. Enukidzė mums daug papasakojo apie armėnų ir gruzinų kultūrų skirtumus, savo asmenines patirtis. Tačiau tai visiškai man svetimos kultūros, tik pagalvokite, pilki lietuviai ir aistringi gruzinai, armėnai. Man kelia tam tikrų klausimų pjesės pasirinkimas, ar tai tikrai juokinga komedija, ar ji aktuali. Ir laiko repeticijoms išties turime mažai. Tačiau džiaugiuosi, kad galiu mokytis iš aktorės Jolitos Skukauskaitės-Vaišnienės, kuri taip pat spektaklyje kuria Sonos vaidmenį.
Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo kuriamus vaidmenis?
Giedrius: Aš spektaklyje kuriu Kotė – gruziniškos Romeo versijos, tik su laiminga pabaiga, – vaidmenį. Jis atsiduria keblioje situacijoje, nes įsimyli kitatautę armėnę, kurią nori vesti ir jo dėdė. Jam tenka patirti daug išgyvenimų, juk visi priešinasi jo meilei. Kotė – neturtingas kilmingo kraujo kunigaikštis, romantikas. Tuo tarpu didžiumos „Chanumos“ personažų vertybės labai žemos – pinigai, garbė. Meilei lieka labai mažai vietos.
Erika: Soną taip pat galiu palyginti su Džiuljeta. Šis personažas man labai patinka dėl savo žmogiškumo t.y. silpnybių, ji labai stengiasi būti tuo, kuo nėra ir iš to kyla visos jos problemos. Jinai stengiasi būti lyriška, skaito poeziją, manieringai elgiasi dėl Kotė, nors iš tikrųjų yra iš pirklių šeimos, dabar būtų eilinė mergina. O gražiausias pjesės momentas, man asmeniškai, yra tai, kad piršlė Chanuma padaro taip, jog visiems būtų gerai, ji tam tikra prasme atstato harmoniją pasaulyje.
Koks yra jūsų svajonių teatras? Ar apie tai pagalvojate?
Giedrius: Mano svajonių teatras pirmiausia turėtų būti motyvuotas teatras.
Erika: Su idėja.
Giedrius: Taip, jis turėtų būti atviras idėjoms. Turėtų turėti motyvuotą trupę, administraciją, tikinčią, tuo, ką daro.
Erika: Mano svajonių teatras – tai gyvas teatras kaip organizmas. Toks teatras, į kurį norėtųsi ateiti.
