Pokalbis „Visi mes ta pačia lietuviška šerdim suaugę“ su Karolina Ušinskyte
Kovo 8 d., tarpušvenčiu tarp dviejų reikšmingiausių Lietuvos valstybingumo atkūrimui datų – Vasario 16-osios ir pasitinkant Kovo 11-ąją – Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyrius (Aido g. 27) surengė virtualų susitikimą su kraštiete, įvairių kultūrinių projektų koordinatore, išeivijos tyrinėtoja, knygos „Atgal negrįžę“ autore Karolina Ušinskyte.
K. Ušinskytė gimė ir mokėsi Šiauliuose. Bibliotekos darbuotojos prisimena ją buvus bibliotekos skaitytoja, apie tai susitikimo metu šiltai prisiminė ir pati viešnia. Po vidurinės mokyklos sekė studijos Londone, magistro baigiamasis darbas apgintas Maltos universitete. Šis darbas, papildytas naujais tekstais ir Čikagos lietuvių bendruomenės narių prisiminimais, tapo pagrindu knygai „Atgal negrįžę“ (2020 m.) apie lietuvių gyvenimą išeivijoje.
Susitikime dalyvavo „Romuvos“ gimnazijos moksleiviai drauge su istorijos mokytoja Ilona Lentiniene, Bibliografijos-informacijos skyriuje veikiančio Senjorų klubo narės, kiti renginiu susidomėję bibliotekos lankytojai. Pradedant renginį, K. Ušinskytė sakė, kad kalbės apie meilę Valstybei, meilę savo šaliai tų žmonių, kuriuos likimas nubloškė toli nuo jos. „Apie Lietuvą už jos ribų – Lietuvą su tais pačiais cepelinais, gintaro papuošalais, „Tautiška giesme“, rūpintojėliu ir krepšinio rungtynėmis. Ir apie misiją, kuriai jėgas skyrė kelios lietuvių kartos, kad ta Lietuva gyvuotų ir klestėtų. Argi ne tokia yra kiekvieno mūsų priedermė ir gyvenimo tikslas – bent kažkiek ir bent ką nors, bet iš visos lietuvio širdies?“. Knygos autorė pasakojo, kad rengiant mokslinį darbą, ji tyrinėjo lietuvių bendruomenę Čikagoje. Šiuo tikslu stažavosi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, lankydavosi Lemonte įsikūrusiame Lietuvių Pasaulio centre, lietuviško laikraščio „Draugas“ leidykloje. Lietuvių rajoną Čikagoje įkūrė pirmosios emigracijos bangos išeiviai ir, pasak pranešėjos, apima graudulio jausmas, lankantis šių žmonių pastangomis ir lėšomis pastatytose didingose, nuostabiausiomis mozaikomis išpuoštose bažnyčiose, matant tokio mąsto statinius. Stebina lietuviškų pavardžių gausybė ant paminklų šv. Kazimiero kapinėse, kurios yra tarsi išeivijos mirusiųjų miestas ir byloja, kokio dydžio ši bendruomenė. K. Ušinskytė paminėjo ir greta Lietuvių Pasaulio centro mažoje kalvelėje įkurtą mini Kryžių kalną, kuriame gintaru dekoruoti kryžiai dvelkia gimtinės nostalgija. Su didele meile knygos autorė prisimena pokalbius su antrosios emigracijos bangos išeiviais. Ji kalbėjo, kad Lietuvos samprata, išklausius tokių pokalbių, tampa visai kitokia. Knygoje „Atgal negrįžę“ autorė rašo: „aš turbūt niekada negalėsiu dorai nupasakoti to jausmo tų dienų Čikagoje, kai Lietuva vienu metu yra ir be galo toli, ir be galo arti“. Lietuvių bendruomenė ne tik išlaikė lietuvių kalbą ir kultūrą, bet ir prisidėjo prie to, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma. Jų dėka iškilūs pasaulio politikai sužinojo apie Lietuvos užsidegimą nepriklausomybe ir ją palaikė. Paskaičiusi ištrauką iš savo knygos, kurioje konsulas M. Gudynas kalba apie istorinį išeivijos vaidmenį Lietuvos vystymesi, viešnia sakė, kad tai yra gražiausia kada nors jos girdėta kalba. Ten sakoma, kad „valstybė – tai yra jos žmonės. Tai nėra valstybės sienos, pinigai… Nes kai yra žmonės, yra ir valstybė. Ir tie Lietuvos žmonės esame mes visi. Ir šiandien globaliame pasaulyje turbūt nėra svarbiausia, kur tas žmogus gyvena, jei savo darbais jis kuria Lietuvą“.
Baigiantis susitikimo laikui, viešnia atsakė į renginio dalyvių klausimus.
