Politiniai pabėgėliai – ne nuosprendis, o naujos galimybės
Prieglobsčio (lot. Azyl – šventovė, saugi vieta nuo smurto) suteikimo teisė yra valstybės teisė suteikti galimybę atvykti ir apsigyventi jos teritorijoje užsieniečiams, kurie tėvynėje yra persekiojami dėl socialinės, politinės, mokslinės ar religinės veiklos. Yra numatyta persekiojamo asmens teisė kreiptis į bet kurią užsienio valstybę su prašymu suteikti prieglobstį ir apsaugą, taip pat šios valstybės teisė neišduoti asmens į šalį, kuri reikalauja jį išduoti.
Prieglobsčio teisė tarptautinėje teisėje aptariama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnyje. Jame teigiama, kad bet kuris asmuo turi teisę ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo kitoje valstybėje, įskaitant šio prieglobsčio naudojimą. Tokia teisė negali būti taikoma baudžiamojo persekiojimo atveju, kuris vykdomas dėl faktiškai padarytų nepolitinių nusikaltimų ar veikos, prieštaraujančios JT principams ir tikslams.
Draudžiama suteikti prieglobstį žmonėms, kurie yra kaltinami bendrosiomis nusikalstamomis veikomis ir yra nuteisti už jas. Prieglobstis negali būti suteiktas asmeniui, kuris dezertyravo iš šalies ginkluotųjų pajėgų, karo nusikaltėliams.
Aptariant tokią temą, gruodį vyko darbiniai susitikimai, kuriuose buvo analizuojami Baltarusijos pabėgėlių Ukrainoje ir Lietuvoje klausimai. „Apskritajame stale“ dalyvavo visuomeninių organizacijų atstovai, žmogaus teisių gynėjai iš Ukrainos ir Lietuvos, teisės srities ekspertai, patys Baltarusijos piliečiai, turėję palikti savo šalį. Renginio organizatoriai buvo Ateities plėtros agentūra (Ukraina), Tarptautinis plėtros fondas (Ukraina), Piliečių gynybos paramos fondas (Lietuva). Informacinis rėmėjas – leidinys „INTERCOURIER.COM.UA“.
Glaustas įvadas padės įsivaizduoti teisinę sritį, kurioje turi veikti pabėgėlius gelbstintys žmonės.
Prieglobsčio teisės suteikimas yra neatimama valstybės teisė. Valstybė pati nustato pagal savo vidaus įstatymus, kuriems asmenims ir kokiomis sąlygomis suteikti prieglobstį. Ši teisė yra laikoma tarptautinės ar nacionalinės teisės atšaka. Ja remdamasis asmuo gali kreiptis ir gauti prieglobstį, ir, atitinkamai, apsaugą užsienio valstybėje, o po to, teisėtais pagrindais joje būti neapibrėžtą laikotarpį, nebūti išduotas pilietybės (kilmės) šaliai, naudotis teisėmis ir laisvėmis kaip užsienietis ar asmuo be pilietybės.
Prieglobsčio teisė skirstoma į teritorinę (šalies, kurioje prašoma suteikti prieglobstį, teritorijoje) ir diplomatinę (ambasados ar diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje patalpose).
Apvalaus stalo metu aptarėme galimus Baltarusijos piliečių, atvykstančių į kaimynines šalis, variantus.
Lenkijos valdžia yra oficialiai ištikima Baltarusijos piliečiams. Užsienio reikalų ministerijos vadovas paskelbė apie galimybes išduoti daugiau vizų, skubiai pereiti ir kirsti sieną, taip pat priimti asmenis be dokumentų, leidžiančių atvykti į Lenkiją, jei jiems iškiltų grėsmė Baltarusijos teritorijoje. 606 baltarusiai atvyko į Lenkiją, o 127 kreipėsi dėl prieglobsčio.
Lietuvos vidaus reikalų ministerijos gruodžio 20 d. duomenimis, nuo rugpjūčio mėnesio į Lietuvą su vidaus reikalų ministro leidimu atvyko 347 Baltarusijos piliečiai (74 prašė prieglobsčio). „Dėl valdžios naudojamo smurto ir padarytų žmogaus teisių pažeidimų į Lietuvą atvyksta vis daugiau Baltarusijos piliečių“, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos kreipimesi į vyriausybę.
„Matome, kad tiek išduotų leidimų, tiek atvykėlių skaičius auga ne taip greitai, kaip buvo iš pradžių“, – sakė vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė. Ji pažymi, kad baltarusiai leidimus gauna greitai, tačiau srautai nedideli. „Atvykę Baltarusijos piliečiai gali būti Lietuvoje, tačiau jie taip pat gali grįžti į savo šalį, jei mano, kad tai jiems saugu“, – nurodė ministrė.
Sąvoka „pabėgėlis“ pradėta naudoti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Šiuo audringu laikotarpiu daugybė milijonų žmonių buvo priversti palikti nuolatinę gyvenamąją vietą, bėgdami nuo karo ir politinių represijų. Pokario pasaulyje pabėgėlių problemas (po Jungtinių Tautų įkūrimo) sprendė JT vyriausiojo komisaro biuras.
1951 m. buvo Ženevoje priimta ir pasirašyta konvencija, apibrėžianti pabėgėlių statusą (vadinamoji Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso). Politiniai pabėgėliai – asmenys, kurie kreipėsi dėl politinio prieglobsčio, yra viena iš pabėgėlių kategorijų. Politiniai pabėgėliai gali tapti tokiais, jei jie bus priversti palikti savo šalį būdami persekiojami dėl savo politinių įsitikinimų. Tačiau tuo pat metu jų statusą lemia įstatymai ir valdžios, kurios teritorijoje šie žmonės yra, politika.
Žodis „Azyl“ yra žinomas kiekvienam policijos pareigūnui, pasieniečiui ar muitininkui. Tai yra prieglobsčio prašymas. Politinis prieglobstis suteikiamas asmenims, bėgantiems nuo politinio persekiojimo savo šalyse, kitose juos priėmusiose valstybėse. Politinis prieglobstis suteikiamas šiais dviem atvejais:
• užsienio pilietis tenkina visus reikalavimus politinio pabėgėlio statusui gauti, tačiau nenori jo įforminti. Vietoj to jis prašo priimančiosios valstybės suteikti jam galimybę laikinai likti jos teritorijoje;
• priverstinis užsienio migrantas neturi teisės gauti politinio pabėgėlio statuso, tačiau humanizmo principai neleidžia priimančiosios šalies valdžios institucijoms išsiųsti šio asmens namo ar tiesiog už savo valstybės sienų.
Politinio pabėgėlio statusas suteikia teisę į tam tikras išmokas, įskaitant ekonominę ir socialinę priimančiosios valstybės apsaugą. Bet tai gauti nėra lengva, ir tam reikia:
• įrodyti, kad asmuo, kuris kreipėsi dėl statuso, gimtojoje šalyje yra faktiškai persekiojamas ar diskriminuojamas dėl politinių, religinių, rasinių ar socialinių priežasčių faktai;
• persekiojimai yra sisteminio pobūdžio ir vykdomi siekiant apsaugoti savo piliečius nuo politinių persekiojimų ar diskriminacijos, kuriuos vykdo ne privatūs asmenys, o valdžios atstovai;
• kilmės šalies valstybė nesiima jokių realių žingsnių.
Vienas iš pagrindinių žmogaus teisių gynėjams rūpimų klausimų – tai klausimas, kaip suteikti pagalbą ar paramą žmonėms, kurie kritikuoja viešąją politiką savo šalyse. Šalyse, kuriose yra išsivysčiusi ir įsitvirtinusi demokratija, viskas aišku, tačiau kaip elgtis žmonėms, kurie vis dar turi autoritarinio režimo elementų šalyje.
Naudodamiesi komunikacijų teikiamomis galimybėmis apskritojo stalo, kuriame dalyvavo ekspertai ir žmogaus teisių gynėjai iš Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos (būtent tai yra trikampis, kuriame dabar vyksta epochiniai politiniai įvykiai), dalyviai susisiekė su emigravusiais Baltarusijos piliečiais ir išklausė jų asmeninių istorijų.
Kalbėjusieji Baltarusijos piliečiai pasakojo savo istoriją, dėl ko jie turėjo palikti šalį, kurioje liko jų artimieji ir draugai, ir su kokiais sunkumais jiems teko susidurti išvykstant iš šalies. Istorijos pasirodė gana panašios savo motyvais ir veiksmais.
Baltarusija dabar išgyvena lūžį savo politiniame gyvenime. Daugybė jaunų žmonių išėjo į gatves ginti savo rinkimų teisės, tiksliau sakant, jų įgyvendinimo. Lūkesčiai neišsipildė, tad kaip elgtis? Štai kur klausimas? Bet dabar ne apie tai.
Taigi, kaip elgtis su piliečiais, priverstais palikti savo šalį?
Visi asmenys gali kreiptis dėl politinio pabėgėlio statuso, neatsižvelgiant į amžių, odos spalvą, religinius įsitikinimus ar seksualinę orientaciją.
Beveik visų pabėgėlius priimančių valstybių imigracijos įstatymuose yra praktiškai vieninga pabėgėlio statusą turinčių asmenų reguliavimo sistema. Ji skiriasi tik kai kuriais aspektais. Apskritai oficialų pabėgėlio statusą turintys asmenys savo priimančiosios valstybės teritorijoje turi šias teises:
• teisę į gyvenamąją vietą;
• teisę į nemokamą medicinos pagalbą;
• teisę į darbą;
• teisę į socialinę paramą;
• teisę į pagalbą persikeliant į gyvenamąją vietą, taip pat nemokamą bagažo gabenimą;
• galimybę nemokamai mokytis sau ir savo vaikams;
• teisę į nemokamą apgyvendinimą apgyvendinimo centruose, o vėliau – gauti laikiną būstą iš valstybės palankiomis sąlygomis.
Aptariant mūsų dalyvių istorijas, žmogaus teisių gynėjas iš Lietuvos, Piliečių gynybos paramos fondo vadovas Stasys Kaušinis pasakojo, kaip bendromis žmogaus teisių gynėjų ir Lietuvos migracijos tarnybų pastangomis pavyko priimti pabėgėlius iš Baltarusijos ir nustatyti jų statusą, kuris jiems leidžia legaliai būti Lietuvoje.
Be to, laikantis tam tikrų reikalavimų, oficialūs pabėgėliai vėliau gali gauti pilietybę. Visos minėtos teisės taip pat taikomos pabėgėlių šeimos nariams. Gavę piliečių statusą, pabėgėliai turi teisę pasikviesti pas save gyventi savo šeimos narius, kurie liko toje šalyje, iš kurios jie buvo priversti migruoti.
Tai labai svarbūs klausimai, kurių sprendimas kartu duoda gerų rezultatų.
Komentuodama konkrečius pavyzdžius, Lietuvos migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė pažymėjo, kad kiekvienam pabėgėliui svarbus sėkmingo rezultato komponentas yra dokumentų turėjimas, kurie leis toliau laikytis nustatytų formalumų. Ir nereikia baimintis, visi emigracijos tarnybos darbuotojai yra nusiteikę pozityviai ir pasirengę padėti rengiant dokumentus. Juk tai yra pagrindinis jų darbas.
Ateities plėtros agentūros (Ukraina) vadovas Igoris Arbatovas pažymėjo didžiulę Ukrainos patirtį reaguojant į perkeltųjų asmenų problemas nuo 2014 m., kai buvo pasitelkti įvairūs pagalbos mechanizmai, įskaitant naujų darbo vietų kūrimą. „Jau dabar būtina parengti strategiją šalies lygiu, numatant galimą pabėgėlių masę. Minimaliai – tai karštoji telefono linija ir skubios pagalbos koordinavimo bei lankytojų informavimo centras. Tai galėtų būti atitinkamų tarptautinių donorų palaikomų visuomeninių organizacijų misija“.
Suprasdama sunkią Baltarusijoje susiklosčiusią situaciją, Ukraina priėmė keletą administracinių taisyklių papildymų, leidžiančių priimti pabėgėlius iš Baltarusijos.
Taigi 2020 m. gruodžio 23 d. Ukrainos ministrų kabinetas nutarimu Nr. 1302 nustatė Baltarusijos piliečiams supaprastintą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūrą.
Dabar Baltarusijos piliečiai, pateikę atitinkamą prašymą migracijos tarnybos teritoriniam organui, vienu metu galės teikti dvi paraiškas: vieną – dėl leidimo imigruoti, o antrą – dėl leidimo laikinai gyventi.
Laikinas leidimas gyventi bus išduodamas visam prašymo imigruoti nagrinėjimo laikotarpiui, kuris suteiks galimybę prašytojui laisvai kirsti Ukrainos sieną tuo laikotarpiu, kuriuo svarstoma imigracijos paraiška“, – nurodė apskritojo stalo „Baltarusijos pabėgėliai “pranešėjas, Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Ivanas Varčenko.
Apibendrinant šių „apvaliųjų stalų“ rezultatus daroma išvada, kad tiek Ukraina, tiek Lietuva yra įsipareigojusios suteikti pagalbą į juos besikreipiantiems Baltarusijos piliečiams.
„Rinkimų biuletenis yra stipresnis už kulką“.
Abraomas Linkolnas (1809-1865), 16-asis JAV prezidentas
„Kiekvienas žmogus gali laisvai tikėti tuo, kuo nori. Aš tik nesutinku, kad visi būtų verčiami tikėti vienu ir tuo pačiu dalyku“.
