Pomėgis bitininkauti virsta verslu
Važiuodami per Tūbines link Kaltinėnų, prie vienos iš sodybų pamatėme nemažai avilių. Bityne, vilkėdamas specialius rūbus, triūsė ir pats šeimininkas Eugenijus Razbadauskas, kurį nutarėme pakalbinti.
Vyras tvirtina, kad bitininkauti jį paskatino žmonos Jovitos mama, kuri šeimos reikmėms laikė tris bičių avilius. Uošvei pasiūlius padovanoti vieną spiečių, prasidėjo ir Eugenijaus bitininkystė. Pirmąjį avilį jis gavo dovanų iš tėčio pusbrolio Justino Genučio, kuris pradedančiam bitininkui pridėjo dar ir dūminę, specialią skrybėlę. Visa tai vyko jau maždaug prieš 15 metų.
Bitininkavimas Eugenijui pirmiausia reiškia pomėgį, mažiau darbą. Vyras stengiasi dalyvauti įvairiuose seminaruose, skaito knygas apie bitininkystę, parašytas žymių bitininkų. Dalyvauja jis ir Tauragės bitininkų draugijos „Medus“ veikloje. Kodėl ne Šilalės rajono draugijoje? Sako, kad buvo asmeniškai pažįstamas su buvusiu minėtos draugijos pirmininku, todėl į ją ir įstojo.
Prie avilių Eugenijus kol kas pluša vienas, tačiau sukti ir pilstyti medų padeda žmona Jovita, dukra Aistė. Pastaroji jau pažadėjo tėčiui nuo kitų metų padėti prižiūrėti bitutes – net paprašė nupirkti jai bitininko skrybėlę. Aštuonmetis sūnus Rytis labiau domisi žemės ūkiu ir jam skirta technika nei tėčio bitynu. Žinoma, tėvai džiaugiasi abiem vaikais – ir mokosi labai gerai, ir dirbti tėvams padeda.
„Gyvename tinkamoje bitininkauti vietoje. Aplinkiniai ūkininkai užsiima gyvulininkyste, grūdinių kultūrų neaugina, tad maža tikimybė, kad ne laiku nupurkš laukus ir pakenks bitutėms“, – džiaugiasi E. Razbadauskas, kurio medaus giminių pažįstamų dėka jau paragauta net už Atlanto.
„Šie metai nepalankūs bitininkams, nes šalta ir trūksta drėgmės. Nors kiaulpienės ir gausiai žydėjo, bet mažai buvo dienų, tinkamų medui nešti. Turi būti bent 20 laipsnių šilumos, kad žiedai išskirtų nektarą“, – kalbėjo bitininkas, abejojantis, kad šiais metais bus gausu liepų medaus.
Vietoje papildų ir vitaminų bitininkas kas rytą vartoja žiedadulkes ir bičių duonelę. Kuo šie produktai skiriasi vienas nuo kito, bitininkas tuoj vaizdingai liaudiškai paaiškina: „Žiedadulkės – švieži agurkai, o bičių duonelė – rauginti.“
Bičių geluonis, anot bitininko, yra vaistai nuo per aukšto kraujo spaudimo. Bitininkavimo pradžioje jis taip pat turėjęs aukštą kraujo spaudimą, bet ne kartą bičių pamokytas šiuo metu sako galįs pasidžiaugti normaliu kraujospūdžiu.
Taip pat įdomu, kad šio amato pradžioje E. Razbadauskas buvo alergiškas bičių įgėlimui – tuoj išberdavo ir neidavo apsieiti be gydytojų pagalbos. Bitininkas mano, kad organizmas su laiku priprato, mat bėrimų nebepasitaiko. Jis teigia, kad pas bites reikia eiti nusiraminus, dirbti nesiblaškant.
Be bičių J. ir E. Razbadauskai laiko dešimt melžiamų karvių ir prieauglio. Pieną parduoda AB „Žemaitijos pienas“, gauna po 0,14 Eur. Pakilus pieno supirkimo kainoms, buvo minčių net plėsti karvių bandą.
Mugėse ir šventėse E. Razbadauskas nedalyvauja ir medaus jose nepardavinėja – sako neturįs tam laiko, nes medaus sukimo laikas sutampa su šienavimo laiku. Vyriškis juokauja, kad atsisakęs laikyti karves pradės jose lankytis.
E. Razbadauskas dalyvavo Bitininkų rėmimo programoje, už gautą paramą nusipirko platformą ir priekabėlę aviliams pervežti. Jis mąsto plėsti bityną, kuriame šiuo metu – 60 avilių. Taip pomėgis pamažu virsta verslu.
