Por­tu­ga­lo Vi­to­ro įspū­džiai apie Lie­tu­vą ir Plungę: šalis su keis­ta sil­ke, ne­pa­pras­tu gam­tos grožiu ir… žie­ma, ku­rios me­tu ly­ja

Ką ga­lė­tu­mė­te pa­pa­sa­ko­ti apie Por­tu­ga­li­ją? Tai šil­tu kli­ma­tu, vai­siais ir žu­vi­mi gar­sė­jan­ti vals­ty­bė, pa­sa­ky­si­te ne vie­nas. Ki­ti pri­dur­si­te, jog tai kraštas, ga­lin­tis pa­si­gir­ti pir­mai­siais didžiais ke­liau­to­jais: jū­rų ke­lio į In­di­ją at­ra­dė­ju Vas­ku da Ga­ma, pir­muo­ju Ra­mų­jį van­de­ny­ną per­plau­ku­siu Fer­nan­du Ma­ge­la­nu. Tre­ti – kad ši šalis taip pat yra Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė, be­je, ji la­biau­siai nu­to­lu­si nuo Lie­tu­vos vals­ty­bė Eu­ro­po­je. Por­tu­ga­li­jo­je, ku­rios plo­tas 92 391 kv. km (Lie­tu­vos – 65 300 kv. km) gy­ve­na be­veik ke­tu­ris­kart dau­giau žmo­nių nei Lie­tu­vo­je – be­veik 11 mln. Štai iš šios ša­lies į Lie­tu­vą, į Plun­gę, pa­gal sa­va­no­rys­tės pro­gra­mą ne­se­niai ir at­vy­ko Vi­tor Hu­go de Pin­ho Mar­qu­es ar­ba, kaip sa­ko Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai, tie­siog Vi­to­ras.

Ne­to­li sos­ti­nės Li­sa­bo­nos va­ka­ruo­se esan­čia­me Oei­ro mies­te gy­ve­nęs Vi­to­ras vie­ną die­ną su­si­kro­vė la­ga­mi­nus, pa­li­ko tė­vus, se­se­rį, bro­lį ir 2015 me­tų lap­kri­tį iš­vy­ko į Plun­gę. Bu­vęs ge­ras mo­ki­nys, stu­den­tas, ke­le­rius me­tus stu­di­ja­vęs in­ži­ne­ri­ją, vie­ną die­ną su­pra­to, kad no­ri kaž­ko dau­giau… Biog­ra­fi­ja ne­il­ga, bet Vi­to­ras – jau­nas žmo­gus, iš šalies, ku­rio­je apie 40 pro­cen­tų jau­ni­mo ne­tu­ri dar­bo. Tad ne­tu­rė­tų ste­bin­ti, kad ne­ma­žai jau­nuo­lių pa­trau­kia į ki­tas ša­lis. Vie­ni dirb­ti, ki­ti – sa­va­no­riau­ti…

Sa­va­no­ria­vo Afrikoje, da­bar – Lie­tu­vo­je
Kaip pa­te­ko į Lie­tu­vą? „Net ne­ži­nau. Tu­rė­jau sa­va­no­ria­vi­mo pa­tir­ties An­go­lo­je, Mo­zam­bi­ke (Af­ri­ka), Bra­zi­li­jo­je (Pie­tų Ame­ri­ka). Bu­vo įdo­mi Ry­tų Eu­ro­pa. Pa­skai­ty­da­vau apie ją in­ter­ne­te, kny­go­se, ta­čiau pa­ma­ty­ti ją re­a­ly­bė­je bu­vo vi­sai kas ki­ta, – sa­kė Vi­to­ras ir dar pri­dė­jo, – žino­jau, kad Lie­tu­va yra vie­na iš ša­lių, ku­rios dar taip ne­se­niai bu­vo So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­ty­je. Ma­niau, kad čia žmo­nės šal­ti, liūd­ni – pa­na­šiai, kaip orai. Nu­ta­riau, kad at­va­žiuo­siu į vie­tą ir dau­giau apie juos su­ži­no­siu. In­ter­ne­te pa­si­do­mė­jau, kur yra Plun­gė, ir štai aš čia.“

Pa­si­ilgs­ta na­mų
Pa­sak Vi­to­ro, su tė­vais jis ben­drau­ja dažnai. Jie net no­rė­tų ap­lan­ky­ti jį Lie­tu­vo­je, ta­čiau jis ne­su­tin­kąs. Ne dėl to, kad ne­no­rė­tų pa­ro­dy­ti ša­lies, bet dėl to, kad la­bai pa­si­ilgs­ta na­mų. „Ma­no tė­vai ko­vo mė­ne­sį bus Ko­pen­ha­go­je (Da­ni­jo­je), ke­ti­nu juos ten ap­lan­ky­ti. Tė­vai to nežino, tai bus staig­me­na“, – links­mai nu­si­tei­kęs sa­kė por­tu­ga­las.

Ir kaip ta Lie­tu­va?
„Skir­tu­mai tarp Por­tu­ga­li­jos ir Lie­tu­vos – didžiu­liai. Mies­te, kur gy­ve­nu, nie­ka­da ne­bū­na snie­go. Plun­gė­je jo daug. Nors snie­gas man pa­tin­ka, šal­tis – ne­la­bai. Kas­dien ap­si­mau­nu sto­rą megz­ti­nį, už­si­vy­nio­ju ša­li­ką, ap­si­au­nu šil­tus ba­tus. Ta­čiau ži­nau, kad čia am­ži­nai ne­bū­siu, tad la­bai ne­liū­džiu“, – juok­da­ma­sis apie kli­ma­to skir­tu­mus pa­sa­ko­jo Vi­to­ras ir pri­dū­rė, kad la­bai džiau­gia­si snie­gu: „Tai kažkas ki­to­kio, ypa­tin­go, tai – gražu.“
O ar lie­tu­viai iš­ties šal­to­ki ir liūd­ni? „Iš­anks­ti­nė nuo­mo­nė nepa­si­tvir­ti­no. Nors su­si­pa­ži­nau su ne­daug lie­tu­vių, ta­čiau ga­liu tvir­tai pa­sa­ky­ti, kad jie, ypač bib­lio­te­ko­je, vi­si drau­giš­ki, pa­si­ruo­šę pa­dė­ti. Net­gi mais­tas ta­po kaž­koks sa­vas. Jau­čiuo­si kaip na­mie“, – sa­kė sa­va­no­ris iš Por­tu­ga­li­jos. Anot jo, pro­ble­mų kar­tais ky­la, bet tik dėl kal­bos: jis kal­ba por­tu­ga­liš­kai ir an­gliš­kai, o Plun­gė­je dau­gu­ma – lie­tu­viškai ir ru­siškai. Vi­to­ras ti­ki­si pra­mok­ti lie­tu­vių kal­bos. „Tik la­bai sun­ku. Ypač dėl ga­lū­nių. Jūs la­bai kei­čia­te jas, pa­vyz­džiui, Plun­gė, Plun­gė­je… Aš ne­la­bai su­pran­tu ko­dėl. Nors no­riu iš­mok­ti lie­tu­viš­kai kal­bė­ti, ta­čiau ne­la­bai ži­nau, kur pri­tai­ky­siu šią kal­bą“, – sa­kė Vi­to­ras. Be­je, pa­sak por­tu­ga­lo, įdo­mu ir tai, kad čia dau­gu­ma žmo­nių švie­siap­lau­kiai ir mė­ly­na­kiai, o pas juos – tam­siap­lau­kiai ir tam­sia­a­kiai.
Sve­čią la­bai nu­ste­bi­no Nau­jų­jų me­tų su­tik­tu­vės Klai­pė­do­je. „Bu­vo la­bai daug fe­jer­ver­kų. Man bu­vo la­bai keis­ta, kad kiek­vie­nas ga­li juos sprog­din­ti. Vai­kai su tė­vais ir net vie­ni ga­li da­ry­ti be­veik vis­ką. Por­tu­ga­li­jo­je fe­jer­ver­kus leidžia tik mu­ni­ci­pa­li­te­tas“, – įspū­džiais da­li­jo­si por­tu­ga­las.

„Jū­sų sil­kė – man per stip­ri ir keis­ta“
Vi­to­ras ne­slė­pė, kad jį nu­ste­bi­no kai ku­rie lie­tu­viški pa­tie­ka­lai. Ypač sil­kė. „Man ji ne­la­bai pa­ti­ko. Por­tu­ga­li­jo­je žmo­nės val­go la­bai daug žu­vies, ypač švie­žios, ta­čiau jū­sų sil­kė – man per stip­ri ir keis­ta. Jau val­giau ir ce­pe­li­nų, ir bly­nų, ir šal­ti­barš­čių – man jie pa­ti­ko. Aišku, mais­tas sun­kus. Lie­tu­vo­je la­bai daug pa­tie­ka­lų iš bul­vių, kai ku­rie jų ga­mi­na­mi il­gai (pa­vyz­džiui, ce­pe­li­nai). To­dėl jie už­šal­do­mi, o pas­kui de­da­mi į karš­tą van­de­nį. Ne­ži­nau, ar tai ge­rai…“ – po­žiū­rį į lie­tu­viš­ką mais­tą iš­sa­kė por­tu­ga­las. Anot jo, ste­bi­na ir tai, kad čia ma­žai vai­sių iš jo ša­lies (dau­giau­sia iš Is­pa­ni­jos).
Ste­bi­na… miškai ir ežerai
Lie­tu­va – šalis, kur daug gam­tos. Daug di­de­lių miš­kų, eže­rų. To nė­ra Por­tu­ga­li­jo­je. Vi­to­ras juok­da­ma­sis pa­ste­bė­jo, kad čia kiek­vie­nas mies­tas tu­ri sa­vo eže­rą. Bent jau po vie­ną. Be­je, anot por­tu­ga­lo, pas mus daug ly­ja. „Net žie­mą ly­ja“, – ste­bė­jo­si sa­va­no­ris.
Lap­kri­tį į Plun­gę at­vy­kęs por­tu­ga­las jau spė­jo ap­lan­ky­ti ir ke­le­tą Lie­tu­vos mies­tų: Kau­ną, Klai­pė­dą ir Vil­nių. Pa­sak jo, Vil­nius – la­bai gražus mies­tas. Klai­pė­do­je su­ti­ko Nau­juo­sius me­tus. Pa­bu­vo­jo ir Pla­te­liuo­se. „Čia la­bai gra­ži gam­ta net da­bar, įsi­vaiz­duo­ju, ko­kia ji nuo­sta­bi va­sa­rą“, – įspū­džiais apie mū­sų ša­lies gam­tos gro­žį da­li­jo­si Vi­to­ras.

Didžiu­lis jau­ni­mo ne­dar­bas
Ne per se­niau­siai ki­lu­si kri­zė pa­lie­tė vi­sus. Ne iš­im­tis – ir jo ša­lis. Pa­sak Vi­to­ro, jau­ni­mo ne­dar­bas jo šaly­je sie­kia apie 40 pro­cen­tų! To­dėl jau­ni žmo­nės, ne­ma­ty­da­mi at­ei­ties Por­tu­ga­li­jo­je, iš­vyks­ta ki­tur. Dau­giau­sia į An­gli­ją, Pran­cū­zi­ją…
Šaly­je yra ir ki­tų di­de­lių pro­ble­mų. Pa­vyzdžiui, pa­bė­gė­lių iš Af­ri­kos, ka­ro nio­ko­ja­mų ša­lių ant­plū­dis. Anot por­tu­ga­lo, jiems rei­kia pa­dė­ti, ta­čiau įvy­kiai Pa­ryžiu­je, Stam­bu­le ver­čia manyti, kad ne vi­si pa­bė­gė­liai yra ge­ri žmo­nės ir bė­ga nuo smur­to sa­vo šaly­je.

Sa­va­no­rys­tė la­bai po­pu­lia­ri
Ge­o­met­ri­nes fi­gū­ras, ar­chi­tek­tū­ri­nius ob­jek­tus pieš­ti mėgs­tan­tis por­tu­ga­las sa­kė, kad sa­va­no­rys­tė jo ša­ly­je la­bai po­pu­lia­ri. „Ge­rai, kad jau­ni žmo­nės ga­li iš­ban­dy­ti nau­jus da­ly­kus. Yra la­bai daug sa­va­no­rys­tės sri­čių: dar­bas su vai­kais, pa­aug­liais, daik­tų, mais­to rin­ki­mas. Por­tu­ga­li­jo­je daug žmo­nių per­ka daik­tus prekybos centruose, bet ne sau. Ati­duo­da sa­va­no­riams. Daik­tai pa­skirs­to­mi šei­moms, ku­rioms jų rei­kia. Uni­ver­si­te­te bu­vo sa­va­no­rių gru­pė, įkur­ta stu­den­tų. Ją su­da­rė jau­ni žmo­nės ne tik iš ma­no uni­ver­si­te­to. Mes dir­bo­me sa­va­no­rių dar­bą nuo lap­kri­čio iki rug­sė­jo. Iš pra­džių sa­va­no­ria­vo­me vie­ti­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se Li­sa­bo­no­je. Dir­bo­me su se­ny­vais žmo­nė­mis, vai­kais, šei­mo­mis, ku­rios tu­rė­jo pro­ble­mų, jau­no­mis ma­mo­mis su vai­kais. Vai­kams pa­dė­da­vo­me mo­ky­tis, ruoš­ti na­mų dar­bus. Tai da­ry­da­vo­me po pa­skai­tų. Vė­liau vy­ko­me sa­va­no­riau­ti mė­ne­siui į pen­kias ša­lis. Šios ša­lys – bu­vu­sios Por­tu­ga­li­jos ko­lo­ni­jos, to­dėl čia kal­ba por­tu­ga­liš­kai. Tau ne­rei­kia kal­bė­ti an­gliš­kai, kal­bi gim­tą­ja kal­ba, ir ta­ve su­pran­ta. Dir­bau Bra­zi­li­jo­je, An­go­lo­je, Mo­zam­bi­ke…“ – pa­sa­ko­jo Vi­to­ras.

Kas lau­kia at­ei­ty­je?
„Nežinau. Kar­tais pa­mąs­tau, ko­dėl gi ne­pa­si­li­kus čia. Ne Plun­gėj, bet, pa­vyz­džiui, Vil­niu­je. Aš tik­rai mėgs­tu šią ša­lį. Gy­ven­siu Lie­tu­vo­je iki rug­sė­jo. Ne­ži­nau, ką da­ry­siu to­liau, ką pa­si­rink­siu. Tai vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl pa­si­rin­kau sa­va­no­rys­tės veik­lą. No­rė­jau su­si­tik­ti su įvai­riais žmo­nė­mis, vyk­ti į už­sie­nį, pa­ma­ty­si įvai­rių da­ly­kų“, – apie at­ei­ties pla­nus svars­tė Vi­to­ras ir pri­dū­rė, kad šiuo metu rei­kia gy­ven­ti tuo, ką vei­ki da­bar. Jis no­ri bū­ti rei­ka­lin­gas plun­giš­kiams, to­dėl siū­lo­si pa­dė­ti kuo ga­lįs: „Jei žmo­nės no­ri su­si­tik­ti su mu­mis, sa­va­no­riais, kaip nau­jais žmo­nė­mis mies­te, jie yra lau­kia­mi. Aš ve­du an­glų kal­bos klu­bo už­si­ė­mi­mus bib­lio­te­ko­je. Jie vyks­ta kiek­vie­ną ant­ra­die­nį, 17.15 val. (pra­de­dan­tie­siems) ir tre­čia­die­nį, taip pat 17.15 val. (pažen­gu­sie­siems). Jei žmo­nės no­ri mo­ky­tis, kal­bė­ti, ge­rai pra­leis­ti lai­ką, kvie­čiu pri­si­jung­ti prie mū­sų.“