Povilas Žagunis: geriausias sprendimas – norų ir galimybių balansas

Balandžio 26 dieną darbą pradėjo naujos kadencijos Panevėžio rajono savivaldybės taryba. Toliau dirbti žmonių labui prisiekė ir daugiau kaip 60 procentų rinkėjų valia dar vienai kadencijai perrinktas rajono meras Povilas Žagunis. Su juo ir kalbamės apie laukiančius ir nuveiktus darbus, politikų tarpusavio sutarimo svarbą priimant sprendimus.

Gerbiamas mere, prisiekėte dirbti Panevėžio rajono žmonių gerovės labui ir kaip rajono meras pradėjote jau penktą kadenciją, kokie darbai laukia?

Dažnai sakau, kad naujai išrinktam merui paprasčiau. Jis tam tikrą laikotarpį gali dar ruoštis darbui, susipažindamas su esama situacija, domėdamasis įvairiais klausimais, susitikinėdamas su bendruomenėmis, švietimo įstaigomis tartis, ką daryti. Pas mus to laikotarpio nėra. Mes dirbome iki pirmojo naujos kadencijos posėdžio ir dirbame po jo. Darbai suplanuoti ir vyksta. Nėra pertrūkio ir nėra srities, kurią būtų galima užmiršti. Visos svarbios. Ir komunalinis ūkis, ir infrastruktūra, ir keliai, ir visa švietimo sistema, ir kultūra.

Peržiūrint konkrečius darbus, galima sakyti, kad labai svarbu sėkmingai įgyvendinti 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpio projektus. Turime problemų su šių projektų įgyvendinimu – rangovai ne visada gerai daro tai, ką sutartyse yra įsipareigoję. Rūpesčių kelia mokinių skaičiaus mažėjimas. Tai verčia dar sykį peržiūrėti švietimo įstaigų tinklą. Prieš kurį laiką švietimo įstaigų tinklas buvo optimizuotas, bet dabar turime koreguoti, įvertindami gyvenimo pokyčius. Negalime užmiršti ir kultūros srities. Ir socialinių problemų sprendimas laukia. Reikia pertvarkytu vaikų globos namus. 2020 metais vaikų globos namų nebeturi likti ir vaikai turi gyventi šeimynose. Darbų labai daug ir negaliu [pasakyti, kad kurią dieną jų būtų mažiau.

Kadangi turite didelę vadovavimo rajonui patirtį, puikiai galite vertinti regioninę politiką. Ar pastaruoju metu pajutote kokių nors savivaldai naudingų pokyčių?

Visai nieko būtų ta regionų politika, jei ją patys savivaldybininkai projektuotume. Dabar ji taip griežtai suvaržyta, tokiuose dideliuose aprašymuose įsprausta, kad savivaldybės kartais privalome vykdyti ir mūsų manymu ne taip jau svarbius rajonui projektus. Kai kurie klausimai dar gali ir nebūti sprendžiami, tačiau privalome vykdyti Vidaus reikalų, Susisiekimo, Žemės ūkio ir kitų ministerijų aprašuose numatytus reikalavimus. Konkretus pavyzdys. Skiriant finansavimą daliai projektų yra apribotas gyventojų skaičius. Tai gal savivaldybei geriau matyti, reikalingas tas projektas gyvenvietei, turinčiai 499 gyventojus, o ne 500, ar laukti, kol ten atsiras daugiau 500. Tokiu griežtu reguliavimu savivaldybės esame labai nepatenkintos. Panašiai ir su objektais. Galbūt mūsų rajonui tie objektai nėra patys svarbiausi, bet privalome jų imtis, nes pagal aprašus tik jiems galima gauti finansavimą. Pavyzdžiui, Susisiekimo ministerijos aprašuose numatyta, kad parama gali būti skiriama iki 30 proc. eismo saugumo priemonėms įgyvendinti. Vilniaus miestui tai gal ir gerai, bet Panevėžio rajone – tai perteklinis reikalavimas. Tad ir atsitinka taip, kad šaligatvį tiesiame ten, kur jo nereikia arba kur pakaktų siauresnio. Tačiau pagal aprašą numatytas toks ir ne kitoks, ir nebandyk kitaip daryti, nes atvažiuos patikra ir bus negerai.

Taip kad darbų turime daug, nė trupučio nestojame, gerai žinome, ką turime daryti.

Koalicija nesikeičia. Dirbsime kartu su socialdemokratais ir  Darbo partijos atstovu.

O naujų tarybos narių ar daug turite?

Atrodo, kad visose partijose yra naujų žmonių ir į tarybą atėjo, atrodo, šeši nauji žmonės.

O naujo žmogaus atėjimas, kai labai gerai žinoma visa darbų seka, privalumas ar vis tik šioks toks trukdis?

Nėra idealių situaciją ir kiekvieną jų galima tobulinti. Paprastai  savivaldos rinkimuose dalyvaujantis žmogus tam ruošiasi, stebi, kas rajone vyksta. Atsitiktinių žmonių į partijos sąrašą nelabai pakliūna. Pakliūna tie, kurie aktyvesni, kuriam ne tas pats, kas vyksta rajone. Todėl nauji žmonės su šviežiomis mintimis į savivaldybės tarybos darbą įneša daug pozityvumo. Tikiuosi, kad ir šios kadencijos naujieji tarybos nariai į mūsų veiklą įlies šviežumo dozę.

O ar arši bus opozicija?

Aš niekada nesakau, kad opozicija arši. Opozicija yra opozicija ir ji daro savo darbą. Tik kartais norėtųsi, kad ji ne tik kritikuotų, bet ir teiktų pasiūlymus. Tačiau ankstesnėse kadencijos su opozicija rasdavome bendrą sutarimą. Tikiuosi, kad ir šioje kadencijoje surasime. Negali būti užsispyrusi koalicija ir negali būti užsispyrusi opozicija. Ir koalicija, ir opozicija turi dirbti protingai. Geriausias sprendimas – norų ir galimybių balansas.

Kiekvienu atveju daug lemia tarpusavio santykiai. Vienokie jie yra šeimoje, kitokie tarp draugų, o kokia santykių esmė politikoje? Kas turi didžiausią įtaką jų susiklostymui?

Politika yra kelių lygmenų. Vieno lygmens yra Seimo politika. Kito lygio yra savivaldybių politika. Per ankstesnes kadencijos Panevėžio rajono politikai visada rasdavome sutarimą. Tenka spręsti daug labai konkrečių klausimų, susijusių su rajono plėtra ir kiekvienas tarybos narys turi visas galimybes pareikšti savo nuomonę, pateikti savus siūlymus ir kiekvienas gali nevaržomai dalyvauti priimant sprendimą. Manau, tai ir yra rajono politikų tarpusavio santykių esmė. Per praėjusią kadenciją dviejų metų biudžetai buvo priimti vienbalsiai. O tai reiškia, kad klausimas buvo labai konkrečiai išdiskutuotas. Tikiuosi, kad tokie santykiai klostysis ir šioje kadencijoje. Jei per šią kadenciją padarytume tiek, kiek padarėme per praėjusią kadenciją, labai džiaugčiausi, nes padarytų darbų ir ant jaučio skūros netalpintume surašyti.

Ir kokiais darbais labiausiai džiaugiatės?

Pirmiausia Europos Sąjungos finansuojami projektai. Pernai vienu metu buvo vykdoma per 80 projektų. Kai kuriuos projektus vykdome ir savivaldybės lėšomis. Ir projektų rezultatai akivaizdūs. Pastatytas Miežiškių kultūros centro priestatas, Ėriškių gyvenvietėje – medicinos punktas. Tokių statinių reta savivaldybė imasi. Piniavoje matome kad kuriasi vis daugiau jaunų žmonių, būtina esamo vaikų darželio plėtra.  Rugsėjo mėnesį čia turėtume atidaryti dvi papildomas grupes. Statome Piniavos progimnazijos priestatą. Gana sėkmingai vyksta daugiabučių gyvenamųjų namų  atnaujinimas. Atnaujinta apie 40 namų. Pastatyta nauja katilinė Naujamiestyje. Tai materialūs dalykai. Yra ir, mano supratimu, labai svarbių  moralinių dalykų. Vienas tokių – sprendimas iš dalies kompensuoti kelionės į darbą išlaidas mokytojams, medikams, socialiniams ir kultūros darbuotojams.

Už geras sąlygas socialiniams darbuotojams pernai Panevėžio rajono savivaldybė apdovanota Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Auksine krivūle. Ir kas, manau, labai svarbu, kad sukurtų darbo sąlygų lygis išsaugotas. Juk pasiekti tam tikrą lygį yra lengviau negu jį išsaugoti.

Pagyvenusiems žmonėms labai priimtinas kompleksinės pagalbos sprendimas. Tačiau norėtųsi, kad žmogui būtų mokama pensija, padedanti išlaikyti jam orią aplinką.

Pastaruoju metu labai rekomenduojama dalį socialinių paslaugų teikimo perduoti nevyriausybiniam sektoriui. Ar Panevėžio rajone yra tokių bandymų?

Yra. Piniavoje nevyriausybinis sektorius imasi teikti pagalbą psichikos negalią turintiems asmenims. Darbui vietos visiems užtenka.

Labai nevienareikšmiškai vertinama vaiko teisių tarnybos reforma. Kokie Jūsų pastebėjimai.

Kol nieko baisaus neįvyksta, atrodo, viskas gerai, o kai kažkas atsitinka, prasideda kaltinimai. Ir sistema, ir žmonės kalti, ir kažkas laiku nepastebėta. Ir visada ta atsakomybės grandinė trūksta silpniausioje vietoje. Po reformos problemos neišnyko. Jos yra. Turime ir socialinės rizikos šeimų. Gal ne su visais reformos momentais sutinku, bet kaip yra priimta, taip riekia dirbti.

Kiekvienas esame žmogus, patiriantis įvairių emocijų. Kokias emocija išgyvenote penktą kartą stodamas prie Panevėžio rajono savivaldybės vairo?

Išties, jei žmogus gyvas, tokiais momentais emocijos neišvengiamos. Didelį jaudulį ir atsakomybę kėlė didelis žmonių pasitikėjimas. Juk net per pirmą turą balsavo beveik pusė Panevėžio rajono rinkėjų. Kai buvome penki kandidatai, tai labai didelis žmonių pasitikėjimas.  Kiekvieną kartą važiuodamas į kurį nors rajono miestelį ar bendruomenę, pajuntu nerimą: ar viskas ir ar tinkamai ten padarytą, kad žmonės geriau ir patogiau gyventų, kaip galima išspręsti vieną ar kitą dabar jiems kilusią problemą. Taigi uždeda ne tik regalijas, bet ir didžiulę atsakomybę.