Povilas Žagunis: gyvenime būna nerašytų klausimų ir atsakymų
„Baigiantis kadencijai vis dažniau pamąstau apie nuveiktus darbus, susitikimus. Ir kiekvienais metais randu darbų, kuriais džiaugiuosi, randu tokių, kurių nepavyko įgyvendinti. Atmintyje yra labai daug ir visokiausių prisiminimų, susijusių su mero pareigomis“, – sako Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis. Rajono politiniame gyvenime dalyvauja nuo 1990 metų. Tada jis buvo išrinktas į rajono tarybą ir joje dirbo iki kadencijos pabaigos 1995 metų. Nuo 2003 metų per kiekvienus savivaldybės rinkimus išrenkamas į tarybą. Rajono meru dirba nuo 2004 metų lapkričio 15 dienos.
Baigiate antrąjį darbo meru dešimtmetį? Koks buvo sutikimo būti rajono meru motyvas?
Taip, meru dirbu nuo 2004 metų lapkričio 15 dienos. Ir man pačiam gan dažnai tas klausimas kyla, dažnai mintimis grįžtu prie to lemiamo lapkričio 14 dienos apsisprendimo momento. Manau, nulėmė tai, kad buvo susiformavusi vienminčių komanda, kurią sudarė prieš tai meru dirbusio Alfredo Pekeliūno žmonės ir tuomet dar silpnai girdimos Valstiečių partijos atstovai. Tie žmonės ir pasiūlė man dirbti meru. Ir koalicijos partneriai – socialdemokratai, su kuriais ir dabar sėkmingai darbuojamės koalicijoje, ragino sutikti. Prisimenu, kad man tada buvo labai sunku ištarti tą žodį: sutinku. Tačiau tą žodį ištariau. Tuomet juk meras buvo skiriamas partijų susitarimu.
Kodėl dvejojote?
Turėjau mėgstamą ir geriau apmokamą darbą. Ir dabar gana dažnai galvoju, ar tada priėmiau patį teisingiausią sprendimą. Dirbant meru nebuvo nė vienos lengvos dienos. Nebuvo nė vieno laikotarpio, kad būčiau galėjęs pasakyti: komanda dirba, o man niekas nerūpi. Iš pradžių buvo nemenkos finansinės problemos, paskui atsirado ES parama, norėjosi kiek įmanoma protingiau ir tikslingiau panaudoti paramos lėšas. Ir kasdieninis gyvenimas. Į savivaldybę suplaukia labai daug informacijos pačiais įvairiausiais klausimais. Beveik kasdien tenka spręsti įvairias problemas. Kad ir paskutinieji metai. Ir pandemija, ir kitos problemos. Neįmanoma nesijaudinti, todėl ir kyla mintys, ar tada padariau patį teisingiausią sprendimą.
O kokie patys ryškiausi iššūkiai, kuriuos teko įveikti dirbant meru?
Be abejo, pirmasis iššūkis buvo darbo meru pradžia. Nuo ko pradėti?.. Nors prieš tai buvau rajono tarybos nariu, bet pradėjęs dirbti meru susidūriau su daugybę įvairiausių neaiškumų. Nepakankamai aiški švietimo sistema, socialinės ir ūkinės problemos. Prieš tave atsiveria visas rajono gyvenimas. Ir nėra kada mokytis. Vieną dieną tave paskiria meru, o kitą dieną atėjęs į darbą jau turi duoti atsakymą į aktualiausius klausimus. Tačiau, manau, kad nėra tokio žmogaus, kuris pradėjęs eiti mero pareigas galėtų drąsiai pasakyti, kad jis yra meras. Jis yra tik žmogus, išrinktas mero tarnystei. Meru tampama po tam tikro laiko, kai pažįsti žmones, bendruomenes, savivaldybės teritoriją, kai jauti gyventojų emocijas.
Pagal savo kriterijus, kada Jūs tapote meru?
Apie porą metų treniravausi. Nelabai tikiu fenomenu, kai po poros darbo mėnesių žmogus pareiškia: aš jau meras.
Kad suradote kelią į rajono gyventojų širdis, rodo tiesioginiai mero rinkimai. Kaip pavyko sukurti tokius santykius?
Manau, kad tokių žmonių, kurie surado kelią į savo miesto ar rajono gyventojų širdis, Lietuvoje yra ne mažiau šešiasdešimties. Kitaip negali būti, nes Lietuvoje nebuvo tokio atvejo, kad merų rinkimuose dalyvautų vienas kandidatas. Visada ir visose savivaldybėse pretenduojančių į mero pareigas būna nemažas būrelis.
Sunku nupasakoti, kaip surandi tą kelią. Tai kasdienis darbas, kasdienis buvimas, kasdienės diskusijos ir pokalbiai. Manau, svarbus vaidmuo tenka ir tarpusavio supratimui. Man gali atrodyti, kad sumąsčiau patį geriausią ir teisingiausią kažkokio klausimo sprendimo būdą, bet tas, kuris kitoje pusėje klauso, galbūt galvos, kad tai, ką siūlau, nėra pats geriausias būdas. Manau, kontaktas su žmonėmis yra vienas svarbiausių sėkmingos mero veiklos dalykų.
Be to, merui labai svarbu palaikyti ryšį ir su savivaldybės verslu, įvairiomis su savivalda ryšių turinčiomis institucijomis.
Kas svarbiau merui: klausyti ir gebėti girdėti, ką sako kiti, ar turėti savo tvirtą nuomonę ir gebėti išgauti jai pritarimą?
Nėra tokios teorijos, kuri leistų pritaikyti tik vieną iš pasakytų atvejų. Tvirta nuomonė privaloma, diskusija – taip pat. Kiekvienas atvejis būna skirtingas.
Yra įstrigęs prie kurį laiką Jūsų apgailestavimas, kad pandemija sutrukdė bendravimą su žmonėmis. Tada sakėte, kad iki pandemijos važiuodamas keliu ir kieme pamatęs žmogų, sustodavote ir užėjęs į kiemą pasikalbėdavote. Kuo svarbus toks neformalus bendravimas?
Išties tokiu susitikimu problemų neišsprendi, nesurandi racionalaus atsakymo į rūpimą klausimą, bet pasiteirauji žmogaus, kokia situacija jo seniūnijoje, jo kaime, kaip jam sekasi, kokie sunkumai jam kyla. Kartais pagalvoju, gal be reikalo sustojau, nes sutrukdžiau žmogų, bet man tie susitikimai yra labai svarbūs. Visada kažką sužinau, daugiau pažįstu bendrą rajono aplinką. Išties tokie susitikimai yra vienas iš mano darbo metodų.
Tačiau tikriausiai yra žmonių, kurie į mero kabinetą ateina su savo problemomis, tikėdamiesi, kad meras suras sprendimą? O gal daugiau žmonių ateina pas merą pasidžiaugti gerais pokyčiais.
Nepasakyčiau, kad daug žmonių ateina pasidžiaugti. Pasitaiko viena skitas, bet tokių atvejų nedaug. Daugiausia žmonių ateina vedini problemų. Nors pastaraisiais metais stengiuosi žmones ne kabinete priimti, bet nuvažiuoti pas juos ir vietoje pasižiūrėti, su kokia problema jie susiduria. Man paprasčiau nuvažiuoti pas žmones, nes man skirta transporto priemonė, kuria galiu naudotis. O daugeliui žmonių šiais laikais, ypač mūsų kaimiškame rajone, atvažiuoti iki savivaldybės yra gana keblu. Ne visi žmonės turi savo transportą, visuomeninis transportas irgi nėra labai patogus.
Kokiais klausimais, priklausančiais nuo savivaldybės ar nuo bendros šalies teisinės bazės priklausančiais klausimais žmonės dažniausiai kreipiasi?
Dažniausiai žmonės kreipiasi tais klausimais, kurie bendroje šalies teisinėje bazėje nėra sprendžiami ir reikia paieškoti tų problemų sprendimo būdų. Kai klausimas paprastas, jį išsprendžia savivaldybės administracija ir administracijos skyriai. Tačiau būna atvejų, kai žmogus sako: man taip patarė daryti, bet esamos galimybės taip padaryti neleidžia. Tada klausimą neretai tenka analizuoti rajono tarybos posėdyje ir kažką pakeisti tarybos sprendimu. Gyvenime būna nerašytų klausimų ir atsakymų.
Paminėjote rajono tarybą. Per Jūsų darbo meru metus pasikeitė ne taip mažai tarybų. Be susitarimo su taryba merui būtų labai sunku dirbti.
Taip, visus sprendimus priima tik tarybos dauguma. Pagal galiojančią teisės bazę taryba yra aukščiausia savivaldybės institucija. Džiaugiuosi, kad man sekasi dirbti tiek su tarybos dauguma, tiek su esančiais pozicijoje tarybos nariais. Su visais tariuosi, kaip geriau išspręsti vieną ar kitą klausimą, visada įsiklausau į kiekvieno tarybos nario nuomonę, pasiūlymus. Gera tarybos narių nuomonė niekada neatmetama, nepaisant, ar tą nuomonę pareiškė pozicijos, ar opozicijos narys.
O artėjantys rinkimai turi įtakos santykiams su taryba?
Mūsų savivaldybėje nėra vajaus, yra nuolatinis stabilus kiekvieno tarybos nario rimtas požiūris į darbą taryboje. Nepasakyčiau, kad dabar, likus kiek mažiau negu metai iki rinkimų, būtų kažkurių tarybos narių suaktyvėjimas. Partijose tikriausiai vyksta pasikalbėjimai, galbūt kažkas kažkokius sąrašus jau formuoja, bet tie pasikalbėjimai kol kas į viešumą neišeina. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad gyvename gana sudėtingu laikotarpiu ir tokie politikavimai nebūtų dėmesio centre. Tad kol kas politinio judėjimo mūsų rajone nesijaučia.
Jus meru rinko ir koaliciją sudarančios partijos, ir tiesiogiai gyventojai, kurioje pozicijoje daugiau privalumų?
Labai paprastas atsakymas. Ir tada, kai mane meru rinko partijos, buvau pasakęs, kad, jei mane būtų tiesiogiai išrinkę rajono gyventojai, visai kitaip jausčiausi. Dvi kadencijas, kai buvau išrinktas tiesioginiuose rinkimuose, jaučiuosi visai kitaip, negu tada, kai buvau renkamas partijų susitarimu. O svarbiausia, kad yra ir linksmasis tiesioginių mero rinkimų momentas – kai susitinki žmogų, jis sako: „Mere, aš už jus balsavau.“ Dabar tokių priskaičiuoju daugiau, negu per rinkimus už mane buvo balsavusių žmonių. Nesutikau nė vieno, kuris pasakytų: „Aš už tave nebalsavau ir pasitrauk man iš akių.“
Esate pasakęs, kad Jums svarbiausia partija yra rajono gyvenimas ir čia gyvenančių žmonių gerovė.
Tikrai taip, man svarbiausia politinė partija yra rajono gyvenimas ir rajono žmonės. Politinės partijos didesnį vaidmenį atlieka valstybės valdymo struktūroje. Seimas yra politikavimas, savivaldybė – realus gyvenimas. Tad savivaldybės lygmeniu partijos vaidmuo yra visiškai kitoks negu Seime.
Neretai teigiama, kad rajono vadovų priklausymas kažkuriai politinei partijai yra gana svarbus bendraujant su centrine valdžia.
Man teko bendrauti su įvairioms partijoms atstovaujančiais Vyriausybės atstovais, Seimo nariais ir man sekėsi apginti savivaldybės interesus, nepaisant priklausymo kažkuriai partijai. Buvo klausimų, kuriuos reikėjo labai operatyviai spręsti. Prisimenu, kai sudegė mūsų Naujamiesčio bažnyčia, rytojaus dieną nuvažiavau pas tuometinį premjerą Gediminą Kirkilą. Vos pradėjau šnekėti apie nelaimę, jis iškart pasakė, kad pagalba bus suteikta ir per kelias dienas klausimas buvo išspręstas. Bendraujant su kiekvienu premjeru, dažnai pavykdavo apginti rajono interesus. Žinoma, buvo ir kitokių atvejų, apie kuriuos nesinorėtų kalbėti.
Kiekvieni rinkimai – tai ir naujų tikslų numatymas. Ar visada pavyksta tuos tikslus įgyvendinti?
Rinkimai yra atskaitos taškas, tad jiems rengdamasis apsidairai aplinkui. Įvertini, kas padaryta iki rinkimų, ir ką reikėtų padaryti po rinkimų. Be abejo, susitikimuose su žmonėmis reikia pasakyti ir ko nepavyko padaryti. Tikriausiai niekada ir niekam nepavyksta padaryti visko, ką norėjosi padaryti, nes visada nori padaryti maksimaliai daugiau. Tačiau tam sukliudo labai įvairūs faktoriai. Vienu atveju sutrukdo finansiniai, kitą sykį – žmogiškieji ištekliai. Kartais susidaro nenumatytos aplinkybės. Žmonėms viso to neišaiškinsi, jie nori matyti, kad tai, kas buvo kalbama per rinkimus, būtų ir įgyvendinta.
Kokie nuveikti darbai labiausiai džiugina?
Kai pradėjau dirbti rajono meru, manau, didžiausia problema buvo švietimo įstaigos. Nesandarūs tarybiniai langai, žiemą temperatūra klasėse nukrisdavo iki 10 laipsnių šilumos. Tad pirmiausia su tuometine komanda ir kibome tvarkyti mokyklų ir darželių pastatus. Labai gaila, kad pasikeitus demografinei padėčiai ir smarkiai sumažėjus mokinių skaičiui, dalį tų sutvarkytų įstaigų teko uždaryti.
Tačiau tada, kai pradėjau vadovauti rajonui, mums pavyko maksimaliai pagerinti švietimo įstaigų pastatus ir sudaryti geras ugdymo sąlygas.
Per tą laiką daug padaryta ir tvarkant infrastruktūrą, nors dar daug ką reikia ir padaryti. Mes turime ypatingą statusą – mes esame kaimiškas ir priemiestinis rajonas. Po rajone išsisklaidžiusios gyvenvietės apsunkina ir labai pabrangina vandens tiekimo, nuotekų surinkimo tinklų įrengimą. Tačiau į priekį esame gerokai pajudėję.
Važiuodamas per rajoną neretai pagalvoju: tada čia buvo taip, o dabar jau vaizdas pasikeitęs, arba tas kelis buvo toks, o dabar jau sutvarkytas, tiltas buvo apgriuvęs, o dabar jau paremontuotas. Ir kultūros centrai sutvarkyti. Prieš gerą mėnesį atidarėme atnaujintą Krekenavos kultūros centrą. Dar liko sutvarkyti Raguvos ir Šilagalio kultūros centrus ir visa dvylika centrų jau bus sutvarkyti. O dar trisdešimt šildomų salių, į kurias žmonės gali rinktis, gali organizuoti renginius. Tad nemažai nuveikta ir gerinant kultūros sritį.
Nors sakėte, kad vis dar abejojate savo sprendimu būti meru, bet per ateinančius rinkimus kandidatuosite?
Ne, jau nebekandidatuosiu.
Kaip darbas meru pakeitė Jūsų asmeninį gyvenimą?
Toks ilgas darbo meru laikas nėra gerai, nes tiek metų žmogus yra prastas šeimos tėvas, prastas sutuoktinis, nes jis privalo skirti dėmesį visiems kitiems, o ne savo artimiesiems. Kadangi mūsų vaikai jau buvo užaugę, kai pradėjau dirbti meru, didžiausias išbandymas teko žmonai. Baigiant darbą meru jai reikės bent ačiū pasakyti. Tapęs meru labai apvogiau savo šeimą. Tam tikrą ryšį prarandi ir su gimine. Savaitgalius skiri įvairiems renginiams, o ne pabendravimui su giminaičiais. Nori nenori, bet skola akivaizdi.
Žymiai sumažėjo laiko ir saviems pomėgiams. Nors iki pandemijos su žmona ir anūkais mėgdavome pakeliauti, bet tų kelionių buvo mažiau negu norėjome. Dar retsykiais išvažiuodavau į medžioklę, bet pastaruoju metu man svarbi ne medžioklė, o pabuvimas gamtoje, pasigrožėjimas jos įstabumu, įsijautimas į jos gyvenimą.
Labai dažnai anūkai, paklausti, kuo užaugę nori būti, atsako, kad nori būti tuo, kuo yra jų senelis ar močiutė. Jūsiškiai anūkai nenori tapti merais?
Neklausiau. Yra įstrigęs vienas prisiminimas. Prieš kelerius metus nuvažiavome į Valdovų rūmus. Einame pro visų savivaldybių eksponuojamus herbus, o mano anūkas, kuriam tada kokie penkeri metukai buvo, ir sako: „Seneli, tas herbas yra Panevėžio rajono.“ Tada ir pajuokavau, kad jei jau dabar atskiri, kuris herbas yra Panevėžio rajono, galbūt iš tavęs užaugs politikas?
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Justė Brigė
