Pradėtas pilotinis projektas: sustiprins ugniagesių parengtį, pagerins jų darbo sąlygas, padės užtikrinti kaimo gyventojų saugumą
Daugiau kaip prieš pusantro mėnesio, vykdant Vidaus reikalų ministerijos inicijuotą pilotinį projektą „Bendra priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistema – kokybiška ir patikima pagalba nelaimės atveju”, Radviliškio rajono savivaldybei priklausiusios 6 ugniagesių komandos perėjo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento žinion. Nuo šiol šių komandų ugniagesiai gelbėtojai priklauso Valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Kaipgi jiems sekasi?
„Nors ir nedaug laiko praėjo, bet iš tiesų jau dabar daug kas pasikeitė. Jei anksčiau, įvykus autoįvykiui, važiuodavome tik su „montiruote”, tai dabar turime gelbėjimo įrangą. Autoįvykių čia daug. Net būdavo gėda pagalbos laukiančiam prispaustam žmogui žiūrėti į akis. Dabar jau neteks skėsčioti rankomis, nes mes patys galėsime padėti, nelaukdami ugniagesių iš Radviliškio. Turime ir plėstuvą, ir žirkles, ir kitą specialią įrangą gelbėjimo darbams,” – demonstravo neseniai gautą kraitį Šeduvos gaisrinės skyrininkas Vytautas Kačinskas.
Gerų žinių šios komandos ugniagesiai turi ir daugiau. „Kas pasikeitė? Padidėjo mūsų atlyginimai. Dabar uždirbu šimtu eurų daugiau nei anksčiau. Budime po du, gavome naują uniformą, vyksta mokymai,” – vardijo ugniagesys gelbėtojas Tomas Brazys.
Vyrai pasidžiaugia, kad prieš metus už savivaldybės skirtas lėšas įsigytas 1986 metų gaisrinis automobilis dar nė karto nepavedė riedant į gaisrus, bet, jų nuomone, reikėtų ir gero rezervinio automobilio. Tokio, kad įsėdus, netektų baimintis kaip anksčiau, ar pavyks jį užvesti. Netgi praverstų ir trečias budintis ugniagesys. Juolab kad pagal iškvietimų skaičių Šeduvos ugniagesius lenkia tik Radviliškio priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Kartais tenka šeduviškiams gaisrininkams talkinti tenka net ir Pakruojo rajonui.
Už 16 kilometrų nuo Šeduvos yra įsikūrusi Sidabravo gaisrinė. Labiausiai čia dirbančius ugniagesius džiugina padidėję atlyginimai ir neseniai iš Joniškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gautas 2008 m. gaisrinis automobilis „Renault“, turintis ir gelbėjimo įrangą. Ugniagesiai aprodo ir neseniai įrengtus automatinius garažo vartus, – tekę net gilinti įvažiavimą, nes kitaip gautasis gaisrinis automobilis neįvažiuotų vidun. Sako, kad dabar vykdami iškvietimo vieton, gauna tikslias jos koordinates bei kitą informaciją. Vos keli paspaudimai, ir planšetėje viskas kaip ant delno.
„Mūsų turimas senasis gaisrinis zilas – zaporožietis, o tas, kur neseniai gavome – limuzinas… – vaizdžiai technikos skirtumus apibūdina ugniagesys gelbėtojas Vaidas Masiliūnas. – Zilą dabar laikome rezerve. Juo važiuodami juokaudavome, kad gal reikia išjungti švyturėlius, nes per garsą racijos negali girdėti. O greitis jo toks, kad traktoriai aplenkia. Dar reikia ir laiko, kol jis išsigazuoja, ir daug kuro ryja. Tiems, kurie sako, kad jis turi gerą pravažumą, galiu atsakyti, kad toks gaisras kaime dabar tik per kelis metus pasitaiko…”
Šiuo metu komandoje 7 ugniagesiai gelbėtojai, netrukus jų gretas turėtų papildyti dar trys. Ieškoti su žiburiu ugniagesių nereikia, noriai šio darbo imasi ir buvę pareigūnai.
Ugniagesys Aidas Tvarijonas taip pat pasidžiaugia, kad jau gavo didesnį atlyginimą. „Kai atlyginimai padidėja, tokie jau esame, norime, kad mokėtų dar daugiau,” – pašmaikštauja jis.
Patenkinti jie ir gautais apsauginiais drabužiais, su kuriais, kaip sako, net lengviau dirbti. Tiesa, labiau vyrams prie širdies tamsiai mėlynos spalvos apsauginiai drabužiai, nes porą komplektų naujausių kostiumų, kurių sulaukė, jų akimis, yra šviesios spalvos, kuri jiems per tepli.
Sidabravo gaisrinė įsikūrusi žemės ūkio bendrovės patalpose. Jose nėra nei dušo, nei tualeto, todėl tenka vyrams kulniuoti į administracinį pastatą. O baldai gaisrinėje tokie, kokius iš namų atsivežė. Ypatingų sąlygų jie reikalauti nelinkę. Svarbu, kad šilta. Kūrena medžio pjuvenų briketus.
Atvirai sako, kad dėl pilotinio projekto ugniagesių nuomonės buvo skirtingos – vieni buvo už, kiti – prieš. Kalbėdami apie ateitį, atsargiai renka žodžius. Neskuba girti dienos be vakaro. Sako, kad pažiūrės, kaip eisis. Neslepia, kad yra tokių, kuriuos naujovės gąsdina, bet patys gerai supranta, kad jos būtinos.
„Esam pirmieji, kurie pradėjom įgyvendinti tokį projektą. Tai didelė atsakomybė, baisiausia – nepavesti žmonių, nepateisinti pasitikėjimo. Yra darbai, kuriuos baigi, uždarai duris, ir gali pamiršti. O čia – nesibaigiantis procesas. Esu labai dėkingas kolektyvui, nes sulaukiau pagalbos ir supratimo. Nuo ko pradėjome? Aplankėme visas ugniagesių komandas, bendravome, kalbėjomės, supratome jų baimę. Didžiausio pasipriešinimo sulaukėme iš viršininkų, ir iš vadinamųjų trečiųjų jėgų, kuriems svarbus tik jų pačių finansavimas,” – nevyniodamas žodžių į vatą, kalbėjo Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Linas Tautkevičius.
Jis neslepia – lengva nebuvo ir nebus, bet permainų reikėjo. Per pusę metų tarnybą papildžiusių ugniagesių laukia 11 mokymo kursų. „Čia kaip studijuojant, pirma sesija – sunkiausia. Turėdami daugiau žinių ir įgiję įgūdžių, jie kitaip jausis ir darbe. Skiriame daug dėmesio, patariame, aiškiname, padedame. Jie to gal ir nesitikėjo. Net popierių pirkdavo už savus pinigus…“ – sakė L. Tautkevičius.
Jo manymu, iš tiesų žingsnis po žingsnio tarnyba stiprėja. Pavyko išspręsti aprūpinimą buitinėmis priemonėmis. O sumontavus į automobilines cisternas telemetrijos prietaisus ir planšetinius kompiuterius, bus administruojamos kuro sąnaudos, išvykimo į įvykio vietą laikas, jau nekalbant, kad matys ir tikslų maršrutą.
Komandų ugniagesiams nuo 100 iki 200 „į rankas” padidėjo atlyginimai. Su gelbėjimo įranga po mokymų dirbs ne tik Šeduvos, Sidabravo, bet ir Grinkiškio ugniagesiai. Tiesa, dar teks spręsti daugelį buitinių klausimų. Pertvarkos reikalauja patalpų apšildymas. Daug darbų reikės atlikti Šaukoto ugniagesių komandoje. Nors pradžia nelengva, bet ji teikia vilčių, kad permainų vežimas visiems bus į naudą, o prasidėję pokyčiai sustiprins ugniagesių parengtį, pagerins jų darbo sąlygas ir padės užtikrinti kaimo gyventojų saugumą.
