„Praeitis bendrai ateičiai“ − Kėdainių, Rėzeknės, Seinų jaunimui

Neseniai Kėdainių krašto muziejaus dar 2015 m. laimėto ES programos „Europa piliečiams“ 70-osioms Antrojo pasaulinio karo metinėms skirto tarptautinio projekto „Praeitis bendrai ateičiai“ dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos susitiko Seinuose, pristatė savo veiklas bei nuveiktus darbus, pasitarė, ką dar būtina padaryti, taip pat lankėsi mūsų krašte gimusio Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo giminių dvare Krasnagrūdoje.

Tuoj bus kita kelionė į Latviją, o paskui visi susitiks Kėdainiuose. Kokia projekto esmė ir kokie įspūdžiai apie jį, pateikiama Rūtos Švedienės straipsnyje.

Pagrindiniai projekto tikslai

Vykdant projektą siekta atrasti ir parodyti Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių bendrumą ne tik Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos, bet ir visos Europos gyventojams, milijonams išskirtų ir išdraskytų šeimų, sulaužytų likimų, aktualizuojant karo pasekmes ypač tarp jaunimo, įtraukiant jį gilintis į jų pačių šeimų, jų gimtųjų miestų gyventojų ir jų bendraamžių istorijas, renkant to laikotarpio įvairių šeimų nuotraukas kaip vizualius istorijos šaltinius. Tikslų siekta ne tik per pažintinę bei tiriamąją veiklą, bet ir vykdant interaktyvią meninę, kūrybinę veiklą. Taip pat turėtas tikslas gerinti Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos piliečių supratimą ir domėjimąsi bendra Europos istorija, skatinti bendrą europinį pilietiškumą ir vertybes, kartu supažindinti kitas Europos šalis su Antrojo pasaulinio karo įtaka ir pasekmėmis trims projekte dalyvaujančioms šalims, parengiant keliaujančią parodą, metodinę medžiagą mokytojams bei dėstytojams, edukacinę programą mokiniams.

Svarbiausia – sužinoti savo šeimos istorijas

Projekto metu vaikai turėjo progos pažinti savo šeimos šaknis bei įvykius, nes taip jau būna, kad tuo, kas arti, dažnai atidėliojama pasidomėti ir taip galiausiai šeimos istorijos nugrimzta į užmarštį, lieka giliau nepakalbinti seneliai ir tėvai.

Projekto dalyvė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė, Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja Audronė Pečiulytė pasakoja: „Mokiniai rinko ir užrašė savo prosenelių ir senelių atsiminimus apie II pasaulinį karą ir pokario partizanų kovas, tremties į Sibirą baisumus, kolektyvizacijos nulemtus pokyčius kaime. Šis darbas paskatino mokinius atidžiau pasidomėti savo šeimos istorija, perversti senus albumus, su savo artimaisiais pasikalbėti apie praeitį. Vykdydami šį projektą norėjome, kad jaunimas, remdamasis savo šeimos gyvenimo istorija, suprastų, kaip drastiškai II pasaulinis karas ir sovietinė okupacija pakeitė Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos gyventojų likimus, kokius sukrėtimus turėjo išgyventi žmonės ir ką išsaugojo atmintyje“.

Kėdainių „Aušros“ progimnazijos mokinys Povilas Neliupšis džiaugiasi dalyvaudamas projekte: „Visas projektas tikrai ne dvi dienos. Medžiagos rinkimas truko kelias savaites. Mes su seneliu ieškojome senuose albumuose nuotraukų, kalbėjomės, paskui jis diktavo, o aš užrašiau jo prisiminimus apie vaikystę, pokarį. Viską pateikiau Krašto muziejui. Išvyka į Seinus ir Krasnagrūdą buvo gerai apgalvota, tikrai neprailgo. O kelionės kulminacija buvo mūsų surinktos medžiagos paroda. Man tai buvo staigmena, nes net nežinojau, kad mūsų medžiaga bus naudojama parodoje. Jaučiausi pakylėtas matydamas savo pavardę tarp parodos kūrėjų. Panašiai dirbo visi mokiniai“.

Taigi, projekto metu buvo vykdyta tiriamoji veikla – trijų šalių jaunimas, vadovaujamas specialistų, pats tyrė savo krašto istoriją Antrojo pasaulinio karo metu, rinko fotografijas, medžiagą, klausinėjo, užrašė, įrašė, filmavo. Kiekvienoje iš trijų šalių buvo surinkta medžiaga, apklausti skirtingų tautybių žmonės.

Seinuose – ekskursija, spektaklis, filmai, paroda

Surinktos medžiagos pagrindu buvo parengta paroda ir sukurtas filmas ir jie buvo parodyti projekto dalyvių išvykos į Seinų miestelį metu, kur susitiko Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos jaunimo grupės. Po nuoširdžios ekskursijos po miestą, kurią vedė lenkų vaikai ir kurioje buvo stengtasi akcentuoti lietuviškumo ir Antrojo pasaulinio karo ženklus, visus šiltai priėmė Seinuose bei Krasnagrūdoje įsikūręs Paribio fondas (Krzysztofo Czyżewskio iniciatyva fondas „Pogranicze“ veikia nuo 1991 m.), o jo darbuotojai su savo jaunaisiais aktoriais parodė spektaklį „Seinų kronikos“ ir animacinių filmų, kuriuos kūrė vaikai, kolekciją. Spektaklyje ir filmukuose kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes, pateikiamos istorijos, pasakojimai, legendos, padavimai, sakmės, kurias vaikai sužinojo iš savo senelių ir kitų įvairių tautybių krašto gyventojų: lenkų, lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, rusų sentikių. Šiuo projektu ne tik siekta parodyti Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių bendrumą, bet ir atsakyti į klausimą, kaip tradicijas paversti vertybe XXI a. gyvenančiai jaunajai kartai.

„Ir spektaklis, ir animaciniai filmai visus labai sužavėjo savo nuoširdumu, profesionalumu ir meile savo gimtajam kraštui. Mums, lietuviams, buvo ypač smagu išgirsti lenkų vaikus, dainuojančius lietuvių liaudies dainas“, − kalbėjo projekto dalyvė Audronė Pečiulytė.

Spektaklis „Seinų kronikos“, supinantis istorijas iš regiono skirtingų etninių grupių, kuriame vaidino lenkų vaikai, buvo profesionalus ir solidus, o filmukai, kuriuos taip pat, kaip ir spektaklį, režisavo Božena Szroeder (ilgametė ir aktyviai veikianti Paribio fondo darbuotoja), išvis apkerėjo: kai vėlų vakarą keli filmukai iš 31-o kolekcijos buvo pažiūrėti ir Božena pasakė, kad laikas jau visiems miegoti, niekas nenorėjo nei pakilti iš savo vietų.
Iš tikro vaikai turėjo unikalią galimybę ne tik rinkti medžiagą, kurti, su istorija susipažinti padedant menui, bet ir bendrauti su aukšto lygio menininkais ir asmenybėmis. Taip pat turėjo progos įsitikinti, kad menas gali padėti sujungti etnines bendruomenes ir skatinti gerus tarpusavio santykius. 

Krasnagrūdoje – pažintis su Abiejų Tautų asmenybe, kūrybinės dirbtuvės

Krasnagrūda – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, netoli Seinų Seinų apskrityje. Čia stovi lenkus ir lietuvius vienijančio, skaudžiai išgyvenusio Antrąjį pasaulinį karą poeto ir rašytojo Česlovo Milošo senelio brolio dvaras. Įsikūręs tarp senųjų medžių, ant šlaito, nusileidžiančio į ežerą, netoli Lenkijos ir Lietuvos sienos, dvaras buvo mūsų krašte gimusiam poetui vienas iš mieliausių širdžiai Europos kampelių. Tai lėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos, jaunuolio priesaikos ir meilės paslaptys, kurias eilėse minėjo dar ir senatvėje. 2011 m. birželio 30 d., minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, Krasnagrūdoje buvo atidarytas Tarptautinis dialogo centras. Šiame centre projekto dalyviai ne tik susipažino su čia vykdoma įvairiausia edukacine bei kitokia veikla ir Česlovui Milošui skirta ekspozicija, bet ir padirbėjo kūrybinėse dirbtuvėse: ant marškinėlių patys pasidarė poeto veido atvaizdą.  

Projekto darbai dar tęsiami

Be jau sukurtų darbų, kurie buvo pristatyti Lenkijoje, projekte surinktos medžiagos pagrindu, be kilnojamos parodos, dar bus parengta ir internete paskelbta metodinė medžiaga, kuria galės naudotis ne tik projekte dalyvaujančių, bet ir kitų Europos šalių dėstytojai, mokytojai, studentai ir mokiniai. Taip pat bus išleisti informaciniai atvirukai. Jaunimas kartu su įvairių šalių menininkais kūrybinėse dirbtuvėse, vyksiančiose Kėdainiuose, kurs viešojo meno (public art) objektus, kurie padės išreikšti gautas žinias ir patirtus jausmus. Visuose projekte dalyvaujančiuose miestuose (Kėdainiuose, Rezeknėje ir Seinuose) bus parengiami ir išleidžiami žemėlapiai su pažymėtais projekto metu sukurtais viešojo meno objektais ir kitais su Antruoju pasauliniu karu susijusiais objektais, jų aprašymais bei turistiniais maršrutais, kad būtų aišku, kaip juos surasti pėsčiomis arba dviračiais.

Projekto dalyvių mintis ir įspūdžiai

Projekto autorius ir vadovas Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis
Man, kaip lietuviui istorikui, kurio giminėje buvo keturios tremtinių kartos (prosenelė, seneliai, tėvas ir brolis), o seneliai kartu su tėvu 1941 m. sovietų buvo ištremti prie Laptevų jūros už poliarinio rato, kur gyveno baisiomis sąlygomis ir iš viso tremtyje praleido 16 metų, kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, sunku išlikti abejingam. Mes, lietuviai, kartais sakome, kad mums Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai paskutinis okupantų kareivis paliko Lietuvą…

Laikas viską užglaisto ir dabartinė visuomenė, ypač jaunimas, beveik nesupranta tų tragiškų įvykių esmės, mažai žino apie karą ir mus palietusias tris − sovietų, nacių ir vėl sovietų − okupacijas, holokaustą, nes tai buvo gana seniai. Ir kartais atrodo, kad tai yra aktualu tik tų įvykių dalyviams: kariavusiems abiejų priešininkų kariuomenėse, žuvusiems ar nužudytiems, netekusiems artimųjų ir namų, pabėgusiems ir emigravusiems, besislapsčiusiems, ištemtiems ar kalėjusiems lageriuose, kovojusiems partizanų ar sovietinių stribų gretose ir t.t. Arba jų artimiesiems.
Manau, kad yra labai svarbu jaunimui pačiam atrasti tą laikotarpį per savo šeimų, kaimynų asmeninę patirtį renkant jų prisiminimus, nuotraukas ir dokumentus.

Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje jaunimo surinktos medžiagos pagrindu parengta paroda parodė, kad Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu šiose šalyse vyko identiški įvykiai. Visur žmonės kentėjo nuo okupantų, kovojo už savo šalių laisvę ir nepriklausomybę, galimybę gyventi savaip. Deja, pastarieji įvykiai pasaulyje rodo, kad tai gali bet kada pasikartoti. Todėl yra labai svarbu, kad kaimyninės šalys Lietuva, Latvija ir Lenkija prisimintų mūsų tragišką praeitį, būtų solidarios ir vieningos, palaikytų vienos kitas, o kartu džiaugtųsi ir didžiuotųsi, kad esame ES ir NATO nariais, plėtotų ir stiprintų demokratiją bei pilietines visuomenes, bendrautų ir taip sužinotų, jog esame labai panašūs. Kai kaimynai gerai pažįsta vieni kitus,

tada pranyksta stereotipai ir prietarai, bendradarbiaujama, vykdomi bendri projektai. Tuomet bendraeuropinė vienybė iš žodžių tampa realybe. Juk mes dabar nebeįsivaizduojame, kad vėl gali atsirasti sienos, draudimai, ribojimai, persekiojimai. Todėl ir reikalinga istorinė atmintis, kad nebūtų kartojamos praeities klaidos. Juk ir mūsų projektas vadinasi „Praeitis bendrai ateičiai“. Tikiuosi, kad šviesiai…

NVO „Esto“ (Latvija) vadovė Inga Drele
Mūsų atmintyje yra daug istorinių įvykių, bet mes retai tapatinamės su jais. Mokykloje įgytos žinios dažniausia yra labai bendros ir retai kas jas vertina per savo ar artimųjų patirtį. Po projekto parodos atidarymo ir filmo peržiūros prie manęs ėjo paaugliai, dažniausiai berniukai, ir labai emocingai pasakojo šeimose išgirstas istorijas apie savo artimųjų likimus Antrojo pasaulinio karo metu. Kiekviena šeima tuo metu išgyveno kažką skausmingo, todėl labai svarbu, jog projektas paskatino kiekvieną jo dalyvį pažvelgti ir apmąstyti karo įvykius per savo šeimos istoriją.

„Ryto“ progimnazijos istorijos mokytoja Vilma Domkutė
Dalyvavimas projekte „Praeitis bendrai ateičiai“ dar kartą paskatino pasidomėti šeimos, giminės, gimtojo krašto istorija, prisiliesti prie laikotarpio, kuriame gimė ar augo mūsų moksleivių seneliai, proseneliai. Jie gali papasakoti apie tai, apie ką skaitome vadovėlio puslapiuose. Nojaus prosenelė Nijolė prisiminė partizanų dainą apie Ruseinių tragediją, kuri atgimė klasės draugų lūpose, šeimos išgyvenimus, kai sovietai sudegino sodybą. Gytį sudomino Akademijos miestelio bažnyčios likimas – močiutės albume rasta nuotrauka (močiutė šalia bažnyčios, kurios jau nebėra). Martynas papasakojo savo močiutės senelio tremties sunkumus. Susitikę su kaimynais lenkais, latviais, susipažinę su jų krašto praeitimi, supratome, kad mus sieja bendra istorija: jie taip pat patyrė nacių ir sovietų okupaciją, buvo tremiami į tuos pačius lagerius. Stebėdami projektų pristatymus, dalyvaudami bendrose veiklose, galėjome pamatyti, kaip surinkta istorinė krašto (miestelio) medžiaga pristatoma įvairiomis meninėmis priemonėmis ir formomis.

Josvainių gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Grišinas
Spektaklio „Seinų kronikos“ siužeto linija, paremta Seinų miesto ir krašto istorija, intrigavo pateiktomis paprastų žmonių gyvenimo istorijomis. Skelbiama nuoširdi ir aiški žinia apie įvairių socialinių sluoksnių, tautų ir religinių konfesijų atstovų sugyvenimo būtinybę, artimos kaimynystės prasmę. Akivaizdu, kad drama yra labai paveikus būdas ugdyti žmonių empatiją. Spektaklis, kuriame vaidino mokiniai, padeda suprasti ką praradome negandų mėsmalėje, ugdo suvokimą, kaip svarbu išsaugoti ir branginti šimtmečių palikimą.O štai demonstruoti trumpi animaciniai filmai yra labai geras pavyzdys, kaip galima kūrybiškai perteikti istorinį bei kultūrinį paveldą įvairiausiais meniniais ir techniniais būdais.Seinų Baltojoje sinagogoje atidarytoje parodoje demonstruota tarptautinio projekto dalyvių surinkta medžiaga, perteikianti įvairių šeimų likimus sovietinės bei nacistinės okupacijos metais. Vizualiniai surinktos archyvinės medžiagos sprendimai padeda atlikti elementarias bei nedviprasmiškas išvadas apie kraupias totalitarizmo pasekmes žmonių likimams. Paroda pasakoja apie žmonių dvasinę stiprybę kovoje už laisvę bei žmogiškųjų vertybių išlaikymą.

Šėtos gimnazijos mokinė Andželika Samsonovaitė
Mūsų apsilankymas Šiaurės rytų Lenkijoje paliko mums daug gerų prisiminimų. Seinai yra gražus miestas, kuriame yra iš tiesų akį traukiančių lankytinų vietų. Mane labiausiai sužavėjo Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika. Ši bažnyčia mane pakerėjo savo nuostabia baroko bei rokoko stiliaus architektūra ir istorija. Dalykas, kuris man labiausiai įsiminė, yra tas, jog Seinų kunigų seminarijoje, kuri veikė 1826−1926m., mokėsi žymus laikraščio „Varpas“ redaktorius, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.Taip pat esu labai patenkinta, jog turėjau galimybę aplankyti Antano Baranausko laidojimo vietą Seinų katedroje ir Seinuose pastatytą paminklą „Anykčių šilelio“ autoriui atminti.
Kitas įdomus dalykas − Seinų Baltoji sinagoga, pastatyta 1885 m. Šiame pastate yra organizuojami spektakliai, parodos ir koncertai. Mūsų grupė turėjo galimybę susipažinti su žydų, lietuvių, lenkų, čigonų gyvenimu, jų papročiais ir kasdienybe profesionalaus spektaklio metu, kuris paliko mums daug įspūdžių.
Netoli Lenkijos ir Lietuvos sienos yra įsikūręs Krasnagrūdos dvaras. Šiuose dvaro rūmuose vasarodavo Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas, todėl būtent šioje vietoje kasmet vyksta poeto minėjimai. Šis dvaras man atrodo ypatingas tuo, jog jis yra užpildytas šio rašytojo poezija.
Šios ekskursijos metu mes turėjome įdomiausių veiklų − nuo istorinių filmukų žiūrėjimo iki Česlovo Milošo portreto gaminimo ant marškinėlių kūrybinėse dirbtuvėse.
Labai turiningai praleidome laiką ir džiaugiamės susipažinę su įžymių vietų ir žmonių istorijomis.

Lietuvos sporto universiteto Kėdainių Aušros progimnazijos mokinys Simas Jurevičius
Asmeniškai šis projektas mane sodomino dėl jo iškeltų bendrų interesų, kurie veda mūsų šalį link visuotinio bendradarbiavimo. Šiame projekte buvome supažindinti su Seinais ir jų istorija, kuri pasakoja mums apie Seinų išsilaikymą sunkiais laikotarpiais. Klausydamas šio miestelio istorijos, sunkios padėties tam tikru metu, supratau, jog yra laikas, kai visi sunkumai visgi tarsi išgaruoja, o gyvenimas grįžta į savo vėžes, kurios mus veda tiesiu keliu.