Pranas Petronis – drožybos tradicijų meistras
Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija“. Šių metų projektas skirtas Etnografinių regionų metams. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis“. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai.
Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki metų pabaigos bus rengiamas parodų ciklas „Gatvės galerija 15“. Čia bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Šiemet antrojoje parodoje eksponuojami Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos nario Prano Petronio drožiniai.
Spausdiname pasakojimą apie Praną Petronį, kuris garsėja kaip drožybos tradicijų meistras.
Drožinėti pradėjo Viešintose
Pranas Petronis gimė Jurbarke, agronomo ir namų šeimininkės šeimoje. Iš trijų vaikų buvo vyriausias. Sesuo Onutė, kaip ir Pranas, domėjosi daile, ji tapo dailininkė apipavidalintoja. Jaunesnis brolis Vytautas – ne dailininkas, jis – matematikas-informatikas. Prano tėtis buvo profesionalus agronomas, jį sovietinė valdžia siuntė iš vieno ūkio į kitą vystyti augalininkystės. Šeimai nuolat persikraustant, Pranukas augo Jurbarke, Lauksargiuose (Tauragės r.), Kretingalėje (Klaipėdos r.), Žarėnuose (Telšių r.). Pradėjo mokytis Žarėnų vidurinėje mokykloje. Dėl nepatogios vietos lankyti mokyklą, Pranukas atvažiavo pas tetą (tėvo seserį) Zofiją Petronytę-Mackevičienę į Viešintas ir čia mokėsi toliau. Buvęs labai judrus vaikas, negalėdavęs ilgai nustygti vietoje. Mokslai jam sekėsi ne itin gerai. Viešintų mokyklos dailės mokytoja, šviesaus atminimo Veronika Pelakauskienė paskatino Pranuką domėtis daile. Mokykliniais metais vaikas lankė dailės būrelį, susidomėjo medžio drožyba. Besimokydamas aštuntoje klasėje, kai jam buvo 14 ar 15 metų, išdrožė seneliuko su lazda skulptūrėlę. Peilis, kokius naudojo traktorininkai, buvo labai didelis, stora rankena ir nepatogus. Dėdė buvo sodininkas, jis patarė Pranukui drožinėti sodininko peiliu. Jaunasis drožėjas, nusmailinęs viršūnę, patobulino sodininko peilį ir ėmėsi drožti Užgavėnių kaukes. Pranuko išdrožtos kaukės buvo labai išraiškingos. Jų padarė tėčiui, mamai, broliui, sesei ir sau. Pasipuošusi naujomis kaukėmis, šeima dalyvavo Naujųjų metų karnavaluose.
Baigęs Viešintų vidurinę mokyklą ir neįstojęs į Vilniaus dailės institutą, Pranas mokėsi Kauno 23-iojoje profesinėje technikos mokykloje, įgijo kino mechaniko specialybę ir nuo 1969 m. dirbo kino mechaniku Viešintose bei Svėdasuose. P. Petronis atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, tarnavo Latvijoje ir Kaliningrado srityje (Rusija), buvo tanko mechanikas-vairuotojas ir kino mechanikas bei karinio dalinio dailininkas. Grįžęs po armijos, Pranas dirbo Panevėžio medžio apdirbimo kombinate staliumi. P. Petronis prisimena: „Iš Sibiro medienos gaminome medinius langus, kurie Lietuvoje yra išlikę iki šiol. Dabar tuos langus skubama pakeisti plastikiniais, tik kažin, ar jie laikys kaip tie mediniai – apie trisdešimt metų. Esu išardęs kelis tuos senus langus – sveika mediena. Gaminiams labai svarbu ilgaamžė mediena, todėl lauko skulptūroms gaminti naudoju ąžuolą“.
Už ąžuolo ritinimą – automobilis
Nuo 1973 m. P.Petronis gyveno Ignalinoje. Jis buvo Ignalinos kino teatro „Turistas“ kino mechanikas, filmų tikrintojas, dailininkas. Neakivaizdžiai studijavo Maskvos (Rusija) liaudies meno universitete tapybą ir grafiką, įgijo dailininko išsilavinimą. Tuo metu atėjo į madą lauko skulptūros. Pranas pradėjo drožti skulptūras ir paminklus.
Menininkas prisimena: „Dirbdamas kino teatre, turėjau laisvo laiko dieną, nes kino seansai buvo vakarais arba savaitgaliais. Visą savo laisvalaikį išnaudojau drožimui. Mano draugas Bronius Kazlas, kuris dirbo Aukštaitijos nacionalinio parko moksliniu bendradarbiu, užsakė paminklą savo motinai. Tas mano išdrožtas antkapis Alantoje stovi iki šiol. Drožiau skulptūras Bitininkystės muziejui, paminklus kapuose. Vaizduodavau Kristų Nazarietį, Mariją ir kitus šventuosius, krivį kanklininką ir daugiau personažų, kurių pageidavo užsakovai. Daug skulptūrų išdrožiau Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Jie prašė vis daugiau. Kartą savo draugui B. Kazlui pasakiau, kad aš vienas visos Aukštaitijos skulptūromis neapstatysiu, kad galima sukviesti daugiau Lietuvos skulptorių ir padaryti kūrybinę stovyklą. Jis suorganizavo tokią stovyklą. Pasirūpino ąžuolo rąstais. Jie man pasirodė per ploni. Sužinojome, kad Alytaus medžio apdirbimo kombinate yra labai storų ąžuolo rąstų, kurie net netelpa į gaterį. Per visą Lietuvą važiavome pasikeisti ąžuolo rąstų iš plonų į storus. Kūrybinė stovykla praėjo puikiai. Visi pakviesti meistrai paliko po kūrinį. Skulptūras pastatėme Palūšėje, ant ežero kranto. Aš išdrožiau „Laumių pasaką“. Iš mano gamintos skulptūros liko nemažas gabalas, gal kokių 4 metrų ilgio ąžuolinis rąstas. Jį man leido pasiimti. Laisvalaikiu iš to rasto išdrožiau skulptūrą. Drožėme miškų ūkio teritorijoje, o nuo jos iki mano namų – daugiau kaip kilometras. Kaip parsigabenti, jei sunkvežimio pasisamdyti nėra galimybės? Sugalvojau, kad galima parsiridenti. Gavau dvi senas sunkvežimio padangas, jas užmoviau rąstui ant galų ir jį tarsi legendinis Sizifas akmenį ridenau gatve. Pro šalį važiavo tuometinis vykdomojo komiteto pirmininkas. Jis pristabdė automobilį, pasižiūrėjo, bet nieko man nesakė. Praėjus dienai, pasikvietė mane mano viršininkas, kino teatro direktorius, ir pranešė, kad man skirta paskyra įsigyti automobilį. Labai nustebau, nes net nestovėjau eilėje ir tokios paskyros nelaukiau. Matyt, tas rąsto ridenimas valdžiai padarė įspūdį… Pinigų šiek tiek turėjau susitaupęs, dar skolinausi iš tėvų ir už 5000 rublių nusipirkau LUAZ automobilį su brezentiniu kėbulu. Jis man labai ilgai tarnavo. Juo važiuodavau prekiauti mugėse ir į drožėjų plenerus“.
Drožėjų plenerai – meistriškumo mokykla
Po Ignalinos P. Petronis gyveno Vilniuje. Jis dirbo Nemenčinės (Vilniaus r.) miškų ūkyje staliumi, buvo įmonės „Pabaltijo geležinkelis“ Vilniaus skyriaus revizorius kontrolierius, Vilniaus dailės kombinato „Dailė“ liaudies meistras namudininkas, medžio drožėjas. Nuo 1976 m. jis dalyvavo kūrybiniuose seminaruose ir stovyklose, drožė Merkinėje (Varėnos r.), Ignalinoje, du kartus Kėdainiuose, Dubičiuose (Varėnos r.), Palangoje, Musninkuose (Širvintų r.), Marijampolyje (Vilniaus r.), Druskininkuose ir kitur. Jis yra nuolatinis medžio drožėjų stovyklų Niūronyse dalyvis. P. Petronis: „Prisimenu pirmąją savo kūrybinę stovyklą Merkinėje. Dirbau dvi savaites su garsiausiais Lietuvos meistrais: Stasiu Karanausku, Vytautu Ulevičium, Vincu Markaičiu, Justinu Jonušu, Stanislovu Riauba. Visi susidraugavome, kartu pagaminome skulptūrų ciklą „Čiurlionio kelias“. Man labai patiko dalintis patirtimi. Visi meistrai buvo skirtingi, turėjo savitą stilių, dirbo su savitais įrankiais. Tapome draugais. Po to plenero išsiskirstėme, bet palaikome ryšį. Tas bendravimas man paliko tokį įspūdį, kad grįžęs išdrožiau karūną, kurioje pavaizdavau visus savo draugus medžio drožėjus“
Pranas Petronis yra nuolatinis Kaziuko mugės dalyvis. Ten jis tradiciškai prekiauja savo mažo formato skulptūrėlėmis. Didžiulės skulptūros gaminamos pagal užsakymus ir statomos stacionariai. Jo skulptūros stovi Vilniuje, Anykščiuose, Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose (Ignalinos r.), privačiose erdvėse Alantoje (Molėtų r.) ir jos apylinkėse, Krakėse (Kėdainių r.), Dubičiuose (Varėnos r.), Musninkuose (Širvintų r.), Pabaiske (Ukmergės r.), Kuršėnuose (Šiaulių r.), Aukštadvaryje (Trakų r.), Šilalėje, Lauksargiuose (Tauragės r.), Bijotuose (Šilalės r.) ir kitur. Pranas buvo vienas iš kelių medžio drožėjų, 1991 m. sausio viduryje skubiai, per vieną naktį, sukūrusių laikiną medinį paminklą ant laidojamų sausio 13-osios aukų kapo Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jis atkūrė šventųjų skulptūrėles Viešintų kapinių vartų nišoms, jo kūrinių yra Angelų muziejuje Anykščiuose. Drožėjas surengė autorinę parodą „Memorialiniai paminklai Anykščių rajone“ Vilniaus tautodailės salone (1990 m.). Jis taip pat dalyvavo rajoninėse, zoninėse parodose, tarptautiniuose medžio drožėjų simpoziumuose Igliaukoje (Marijampolės r., 1999 m.), Smolanuose (Lenkija, 2000 m.), drožė Hamburge (Vokietija). P. Petronis yra 2008 metų tarptautinės skulptūrų parodos „Šv. Jurgio pavasaris“ laureatas, apdovanotas „Aukso vainiku“.
Šiuo metu Pranas Petronis yra laisvas menininkas, kuriantis šalia Viešintų esančioje senelių sodyboje, kur įsirengė kūrybines dirbtuves.
