Prie Juodos ir Aptekos gyventi smagu
Šalia Juodos ir Aptekos upių santakos bei didingos vandens užtvankos išsistačiusiuose Jotainiuose birželio 11-ąją vyko tradicinė Panevėžio krašto amatininkų šventė „Saulala aukštyn – darbų daugyn“. Išsilaisvinus iš koronoviruso pandemijos gniaužtų, pabuvoti joje, gyvai pabendrauti susirinko pakankamai daug žmonių. Ir dangus po daugkartinių liūčių atrodė gaivesnis, lyg būtų iš anksto užsakytas.
Oficialioji šventės dalis prasidėjo 15 valandą gyvenvietės centre. Vyko paminklo, skirto buvusiam ilgamečiam Jotainių žemės ūkio bendrovės vadovui Antanui Algimantui Balčiūnui atminti, atidengimo iškilmės. Kartu paminėtas ir bendrovės veiklos 30-metis. Iki šios sukakties A. A. Balčiūnas neišgyveno pustrečių metų. Susirinkusieji jo šviesų atminimą pagerbė tylos minute. Su A. A. Balčiūno gyvenimu ir darbine veikla supažindino šventę vedęs atlikėjas iš Panevėžio Vaidas Dzežulskis. Baigęs Joniškėlio žemės ūkio technikumą ir įgijęs agronomo specialybę, A. A. Balčiūnas per pusšimtį metų atidavė žemės ūkiui. Daugiau nė pusę jų dirbo Jotainiuose. Visi buvo įpratę matyti jį vis skubantį, nenustygstantį vietoje, nejaučiantį lekiančio laiko naštos. Buvo iki skausmo reiklus, pažįstantis kiekvieną žemės grumstelį. Pirmasis pastebėdavo pavasarį pradžiūstančią aukštumėlę. Jis kaip vaikas džiaugdavosi prasikalusiu želmeniu ar subrendusia pirmąja varpa. A. A. Balčiūnas neskaičiuodavo savo darbo valandų. Jos baigdavosi tada, kai būdavo sugrėbtas paskutinis tą dieną sudžiūvęs šieno glėbys. Kaip sava šeima rūpinosi bendrovės žmonėmis. Į jį buvo įpratę kreiptis su bet kokia problema. Bendrovės vadovas gyveno kitų reikalais, bet užmiršdamas savęs. Jis turėjo savo matymą, principus, žemišką nuojautą. Tik A. A. Balčiūno dėka bendrovės dirbantieji išliko vieningi, neišsidraskę, neišsidalinę. Tiktai jo dėka didžioji kaimo žmonių dalis, turėdama darbą ir duonos, kūrė savo gyvenimą Jotainiuose. Per 2019 metų Vėlines jis tyliai išėjo į Amžinybę. Geruosius jo darbus dabar tęsia jo anūkas Eimantas Čeponis, vadovaudamas Jotainių žemės ūkio bendrovei.
Velionio dukra Rima Čeponienė, anūkas Eimantas ir proanūkis Rokas pakviesti perkirpti simbolinę paminklo atidengimo juostelę.
Apie A. A. Balčiūną – žmogų, kuris čia dirbo, rūpinosi kitais, mylėjo kitus, o ne save, gražų žodį tarė Ramygalos klebonas kun. mgr. Alfredas Puško ir pakvietė iškilmės dalyvius pasimelsti už išėjusįjį į Amžinybę.
Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis, kurio gimtinė – Jotainiai, teigė, jog šis kraštas yra bene labiausiai akmenuotas Panevėžio rajone. Prisiminė, kaip būdavę sunku įkalti karvei kuolą. Kad šitokia žemė tapo derlinga, yra didžiulis A. A. Balčiūno nuopelnas. Daugelis prisimins jį buvus kaip teisingą vadovą. O paminklas, stovintis netoli kelio, tarsi tai liudys. Meras tikėjo, kad pravažiuojantys bent linktels jo pusėn.
Raimundas Kartanas, Vadoklių seniūnės pavaduotojas žemės ūkio klausimais, A. A. Balčiūną vertino kaip puikų specialistą ir nuostabų žmogų. Jis labai mylėjo savo kraštiečius ir žemę. Nemėgo tuščių kalbų, su juo galima buvo susišnekėti tylint. Bendrovės vadovas niekada netoleravo netiesos ir apgaulės, todėl tai yra išgyvendinta. Seniūnės pavaduotojas džiaugėsi, kad A. A. Balčiūną bendrovės vadovo poste pakeitęs jo anūkas E. Čeponis sugebėjo tinkamai įamžinti savo senelio atminimą.
Paskui visi buvo pakviesti eiti prie scenos šalia kultūros įstaigos. Šioje vietoje po dvejų metų pertraukos rinkosi tradicinių amatų meistrai. Čia pristatyti ir paprašyti tarė žodį šventės garbės svečiai. Ramygalos klebonas kun. A. Puško sakė esąs laimingas, matydamas tokią Jotainių kaimo vienybę. Galbūt tai ir žemės ūkio bendrovės, kurioje jo dauguma dirba, dėka. Matyti, kad gyventi šiame kaime yra smagu.
Rajono meras P. Žagunis stebėjosi: kodėl amatininkai dabar renkasi tik kartą į metus? Ankstesniais laikais tradicinių amatų meistrai turėjo ką veikti apskritus metus. Verpdavo vilnas, veldavo veltinius, megzdavo kojines. Netrūko užsakymų siuvėjoms ir batsiuviams. Gyva būdavo kaime. Šventės dalyviams meras linkėjo turiningai pailsėti ir tarė, kad šioje vietoje tvyro gera aura. O juk kažkada čia buvo tuščias sklypelis. Dabar jame – dideli medžiai.
Vadoklių seniūnė Milda Tamokaitienė sakė esanti patenkinta po dvejų metų čia sugrįžusia amatininkų diena. Ir oras lyg pagal užsakymą. Ji ragino ne sėdėti, bet eiti pasišokti, padainuoti. Ir šiaip linkėjo gero pasibuvimo. Seniūnė nuoširdžiai dėkojo vietos kultūros įstaigos vadovei Agnei Leleivienei už tradicinių lietuviškų dainų ir šokių puoselėjimą tarp vaikų ir jaunimo ir įteikė dovanėlę.
Jotainių bendruomenės pirmininkė Lilijana Ramanauskienė kvietė gausinti jos vadovaujamo kolektyvo gretas. Nuo balandžio vidurio jos pasipildė 15 naujų narių.
Rajono Tarybos narė Angelė Narbutienė, kaip ir meras, teigė, jog ankstesniais laikais amatai lydėjo žmogų nuo jo gyvenimo pradžios iki pabaigos, nuo lopšio iki karsto. Kiekvieną dieną amatininkai turėjo darbo. Saugojo ir mylėjo savo pagamintus daiktus. Šiandien tradiciniai amatai gyvuoja tik entuziastų dėka. Šventėje dalyvavusiems amatų meistrams ji linkėjo perduoti tokią meilę savo vaikams ir anūkams, kad tęstų tas tradicijas. Taip turėtų kuo užsiimti ir galėtų gražinti savuosius kaimus.
Nemažai gerų ir naudingų dalykų buvo galima pamatyti ar išgirsti renginyje. Laukė medaus, molio, nėrimo, riešinių mezgimo, pynimo iš švendrių, vilnos vėlimo, krepšių pynimo, papuošalų gamybos edukacijos. Prieiti arčiau ir daugiau sužinoti kvietė žolininkai.
Žaizdre iki raudonumo įkaitusią geležį visaip lankstė kalvis Saulius Kronis iš Velžio. Net iš Palatvės, iš Biržų rajono Kurklių kaimo, čia atskubėjo bitininkai Daiva ir Algimantas Pridotkai su savo medumi ir iš jo pasigamintais produktais. Dailumu akį vėrė Antano Naulicko iš karklo pinti krepšiai. Kiek darbo ir kantrybės į juos vadokliečio įdėta! Norintieji sužinoti, ką iš molio gražaus ir naudingo įmanoma pasidaryti, ėjo pas puodžių Romą Galiauską, atvykusį iš netolimo Paberžio kaimo, bet jau iš Velžio seniūnijos. Toks amatas jį paviliojo prieš 10 metų. Ilgai ieškojo, kur save naudingai pritaikyti. Netgi Prancūzijoje yra gyvenęs. Šiandien R. Galiauskas sakosi esąs laimingas matydamas, ką gali sukurti savo rankomis.
Į renginį Jotainiuose atvyko ir nuo karo Ukrainoje bėgusi Liudmila Molčianova, atsivežė pačios kurtų skudurinių lėlių kolekciją. Dailininkė animatorė, negalėdama susirasti darbo, to ėmėsi. Lietuvoje ji nesijaučia svetima. Nuoširdžiai čia ją priėmė ir apgyvendino Panevėžyje. Ukrainietė su savo lėlėmis jau pabuvojo Vilniaus mugėje.
Šventės dalyvių laukė didelis koncertas. Pirmoji į sceną išėjo Miežiškių kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Rudenėlis“ (vadovė – Gražina Krikščiūnienė), dažna Lietuvos televizijos laidos „Duokim garo“ viešnia ir Lietuvoje bei užsienyje įvairių renginių dalyvė. Numalšinti alkį, pasivaišinti žirnių koše jau siūlė ją virusi jotainiškė Jolanta Samsonienė. Į košę, sakė, įbėrusi perlinių kruopų, žirnių, pupelių, kmynų, įdėjusi šiek tiek mėsos. Valgis atrodė skanus. Kas norėjo sotesnio, šalia sriubos su žvėriena turėjo išviręs „Tauro“ medžiotojų būrelio vadovas Rytas Papšys.
Tuo metu vyrai rengėsi į pirmąsias žolės pjovimo dalgiu varžytuves Jotainiuose. Netoliese jų laukė sodriai žolės prižėlęs plotelis. Smagiai savo normą rėžė meras Povilas Žagunis. Iš jo pavyko išgirsti, jog dar būdamas paaugliu 10 arų žolės išguldydavęs. Kaip patyręs pjovėjas dalgiu mosavo ir klebonas kun. A. Puško. Kur jo eita, atrodė kaip nuskusta. „XXI amžiaus“ paklaustas, kur taip išmoko, kunigas šypsojosi: „Augau Ignalinos rajone, padėdavau mamai prisišienauti karvei“. Į pjovėjų gretas stojo ir buvęs Vadoklių seniūnas Vytautas Kaupas. Pjauti savo eilės laukė Jotainius aptarnaujantis medicinos felčeris Dainius Užusienis. Vadinasi, vyrai nepamiršo, ko kadaise patys ar iš savo tėvų išmoko.
Visų įspūdžių, kokius birželio 11-ąją teko patirti Jotainiuose, juk neaprašysi. Moka čia rengti šventes. Tinkamai tvarko ir savo sodybas. Nematyti prie parduotuvės be reikalo stoviniuojančių ar prašančių sušelpti. Tam netinkama vieta. Čionai tikra vasara atkeliavo. Prie tvenkinio šiemet įrengtos maudyklės jau matyti poilsiaujančių.
