Prisimename liūdną datą: prieš 80 metų, 1944 m. liepos 24 d., buvo sunaikintas Šiaulių getas
Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo (pradžia 1941 m. birželio 22 d.) išvakarėse Šiaulių mieste gyveno maždaug apie 8000 žydų, kurių dalį sudarė pabėgėliai žydai iš Lenkijos, Vokietijos ir Austrijos. Prasidėjus karui pasipriešinimo sovietų režimui judėjimo nariai atkūrė iki Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdytos okupacijos ir aneksijos veikusią administraciją. Šiaulių miesto burmistru tapo Juozas Naujalis, kurį vėliau pakeitė Petras Linkevičius. Šiaulių miesto policijos nuovados viršininku buvo paskirtas Antanas Vabolis. Šiaulių apskrities viršininku, kuriam buvo pavaldžios apskrities valsčių savivaldybės (Šiaulių miesto savivaldybė nebuvo jo dispozicijoje), buvo paskirtas Ignas Urbaitis. Vokiečių kariuomenės kareiviai į Šiaulių miestą įžengė 1941 m. birželio 26 d. Birželio 27 d. mieste įsikūrė 819-oji karo lauko komendantūra, slaptoji karo lauko policija, A operatyvinės grupės 2-ojo operatyvinio būrio padalinys (vadas SS hauptšarfiureris Verneris Gotšalkas), 65-ojo vokiečių policijos bataliono trečioji kuopa, 11-ojo rezervinės policijos bataliono būrys, 307-ojo šaulių bataliono padaliniai ir Reicho darbo tarnybos savanoriai. Šios struktūros, pasitelkdamos dalį vietinių partizanų sukilėlių ir aktyvistų, inicijavo bei organizavo žydų pogromą, suėmimus.
Pirmoji represijų banga apėmė laikotarpį nuo 1941 m. birželio 27 d. iki liepos 5 d. Jos metu ir vėliau buvo suimta daugiau nei 1000 žydų, kurie visuomenėje kažkuo išsiskyrė iš kitų. Dar nepasibaigus pirmajai represijų bangai, 1941 m. birželio 29 d. Luponių miške prie Kužių (12 km nuo Šiaulių) įvykdytos pirmosios Šiaulių miesto žydų žudynės. 1941 m. vasarą ten buvo nužudyti keli tūkstančiai žmonių: ne tik Šiaulių miesto ir apskrities žydų, bet ir kitų tautybių komunistų. Nuo 1941 m. liepos mėnesio Šiaulių kalėjime įkalinti žydai ir sovietų aktyvistai taip pat buvo šaudomi šalia Pročiūnų kaimo (7 km nuo Šiaulių).
Pirmosiomis okupacijos dienomis nacių okupacinė valdžia tokių priemonių ėmėsi iš dalies dėl to, kad žydus sužlugdytų emociškai, juos būtų galima lengviau izoliuoti ir suvaryti į getą. Dar iki geto įsteigimo pradžios pasirodė nemažai žydus diskriminuojančių potvarkių. 1941 m. liepos pirmoje pusėje okupacinė valdžia pradėjo rūpintis geto steigimu. Tuo metu buvo įsteigtas Žydų komitetas. Nurodymus organizuoti mieste getą davė Šiaulių miesto vokiečių karo komendantas, o geto steigimą ir žydų perkėlimą organizavo įgaliotiniu žydų reikalams paskirtas Šiaulių miesto burmistro pavaduotojas Antanas Stankus. 1941 m liepos 18 d., susitaręs su vokiečių komendantu Konovskiu, jis išleido įsakymą, pagal kurį žydai turėjo nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę, jiems buvo suvaržytos rodymosi viešose vietose teisės, nurodyta nuo liepos 22 d. iki rugpjūčio 22 d. persikelti į getą, t. y. į Šiaulių miesto savivaldybės nurodytas vietas. Atrodo, kad persikėlimas į getą baigtas šiek tiek anksčiau, nei buvo numatyta, t. y. rugpjūčio 15 d. 4–5 tūkstančiai žydų buvo apgyvendinti dviejuose – vietinių vadinamo Kaukazo priemiesčio (tarp Rėkyvos ir Vilniaus gatvių) ir Trakų–Ežero gatvių – getuose. Įsteigus getą, Žydų komitetas buvo reorganizuotas į Žydų tarybą (vok. Judenrat, vadovas Mendelis Leibavičius), kuri vadovavo getų vidaus gyvenimui ir palaikė santykius su vokiečių ir lietuvių valdžios įstaigomis. Tarybos paskirta geto administracija rūpinosi nustatytos tvarkos palaikymu, darbo jėgos paskirstymu, maitinimo, sanitarijos ir kitais kasdieniais reikalais. Sukurta geto policija palaikė viešąją tvarką: rūpinosi gyventojų apgyvendinimu ir perkraustymu, kovojo su kriminaliniais nusikaltimais, palaikė švarą, formavo darbo brigadas. Šiaulių geto gyventojai buvo varomi darbams į Zoknių aerodromą, įvairias dirbtuves, durpynus, Pavenčių cukraus fabriką ir kitur.
1941 m. rugpjūčio mėnesį įsteigtame gete tilpo ne visi žydai, todėl dalis jų buvo uždaryti į sinagogą. Gyventojų pertekliaus ir butų stokos problema buvo „sprendžiama“ žudynių būdu. 1941 m. rugsėjo mėnesį šalia Bubių kaimo, dalyvaujant vokiečių karininkams ir baltaraiščiams, per kelias operacijas buvo sušaudyta apie 500 žydų. 1941 m. rugsėjo 7–15 d. Gubernijos miške, Normančių eiguvoje baltaraiščiai (pagalbiniai policininkai), prižiūrimi vokiečių kariškių, sušaudė iš Šiaulių atvežtus žydus: vyrus, moteris ir vaikus. Nužudyta apie 1000 žmonių. Taip pat buvo atrenkami nedarbingi žydai ir perkeliami į Žagarę, kur jie taip pat vėliau sušaudyti. Po šių žudynių prasidėjo laikotarpis (1941 m. pabaiga – 1943 m. vasara), pasižymėjęs santykine ramybe ir stabilumu, masinės žudynės tuo metu nebuvo vykdomos.
1943 m. sausio 1 d. duomenimis, Šiaulių gete gyveno 4836 žydai. Nuo 1943 m. spalio 1 d. Šiaulių getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą – geto valdymą ir apsaugą perėmė SS. Jau spalio viduryje Kaukazo priemiesčio getas buvo panaikintas, paliktas tik Trakų–Ežero gatvių getas. Dalis žydų perkelti į Daugėlių, Pavenčių ir kitas darbo stovyklas. 1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete buvo įvykdyta žiauri vaikų ir nedarbingų žydų selekcija. Tą dieną buvo sugauti ir į Vokietijos koncentracijos stovyklas (manoma, kad į Osvencimą) išvežti 570 vaikų ir 260 senelių žydų.
Artėjant frontui, 1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidacija. Iš pradžių buvo išgabenti anksčiau Panevėžio ir Joniškio OT (Organisation Todt) darbo stovyklose dirbę 3433 žydai. Liepos 19 d. iš geto išgabenti 1990, o liepos 22 d. – 1500 žydų. Liepos 24 d. iš geto buvo išvežti paskutiniai 160 žydų. Deportacijai vadovavo geto komendantas ir 3/A operatyvinio būrio karininkas Fiorsteris. Žydai buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo nugabenti į Dachau, o moterys ir vaikai liko Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1945 m. balandžio 29 d. Dachau koncentracijos stovyklą užėmė JAV kariai, 1945 m. gegužės 9 d. į Štuhofo koncentracijos stovyklą įžengė Raudonosios armijos kareiviai. Karo pabaigos sulaukė tik 350–500 Šiaulių žydų.
