Pristatymas dėl deginimui skirtų atliekų importo uždraudimo

Projekto tikslas – užkirsti kelią deginimui skirtų atliekų įvežimui. Tai turėtų būti daroma ne tik aplinkosauginiais sumetimais, bet ir kaip reikšminga paskata atsakingai ir apgalvotai investuoti viešąsias ir privačias lėšas į kogeneracinių atliekų deginimo jėgainių plėtrą. Šiuo metu Klaipėdoje veikianti Fortum Heat Lietuva jėgainė, ir dar dvi po ilgų procedūrų jau beveik pradėtos statyti Kaune ir Vilniuje, yra naudojamos (ar numatomos naudoti) pagal šiandienos aktualijas atliekų sektoriuje, neatsižvelgiant į ateities perspektyvą. Nesivarginama paskaičiuoti, kaip tai atsilieps Europos Sąjungos lygmeniu skatinamam žiedinės ekonomikos įtvirtinimui, ir kuria linkme pakryps atliekų naudojimo kaip žaliavos praktika, atsiradus naujo pobūdžio verslams. Verslas – dinamiška, inovacijomis ir konkurencija grįsta veiklos sfera; tikėtina, kad jau netolimoje ateityje bus atrasta būdų visas atliekas panaudoti kaip žaliavą kitiems produktams gaminti, ir deginti nebeliks ką. Jau ir šiandien atsiranda verslai, net iš degintinų atliekų gaminantys produktus. Teko išgirsti, kad jau diegiamos technologijos ir sėkmingai žaliavos pavidalu panaudojami ne tik ne tik perdirbimui iki šiol netikę plastikai, bet ir kitos biologiškai neskaidžios atliekos. Aptariamą importo barjerą siūlome kaip įpareigojimą nesirinkti lengviausio kelio, t. y. deginimui trūkstamas žaliavas įsivežti iš kitų šalių, o veikiau ieškoti alternatyvų jau šiandien, dar projektinėje ir darbų vykdymo stadijoje. Siūlau nelaukti, kol alternatyvių sprendimų ieškoti mus privers aplinkybės. Juo labiau, kad pati Europos Komisija yra ne kartą išreiškusi susirūpinimą šiuo klausimu ir įvardijusi atliekų tvarkymo problemą Lietuvoje kaip ypač opią. Komisijos Ataskaitoje minima, kad investicijos į keletą mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginių ir papildomus atliekų deginimo pajėgumus Lietuvoje kelia rimtų abejonių dėl žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimo. Komunikate pabrėžiama, kad Lietuva turėtų rūpestingai planuoti tolesnes atliekų sektoriaus investicijas, idant nekiltų kliūčių siekiant 2020 m. perdirbti ne mažiau 50 proc.,  iki 2030 – ne mažiau 60 proc. komunalinių ir 70 proc. pakuočių atliekų, o iki 2035 m. atitinkamai 65 ir 75 proc. Taip pat akcentuojama, kad siekiant išnaudoti ekonominį potencialą, būtina skatinti inovacijas ir išvengti galimų ekonominių nuostolių dėl turto nuvertėjimo, o į nauji atliekų tvarkymo pajėgumai turi būti pasirenkami atsižvelgiant į ilgalaikę žiedinės ekonomikos perspektyvą, vadovaujantis ES atliekų tvarkymo hierarchija, kurioje atliekų tvarkymo būdų eiliškumas yra išdėstytas pagal jų tvarumą, didžiausią prioritetą skiriant atliekų prevencijai, antriniam panaudojimui ir perdirbimui.

Žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinyje pabrėžiamas atliekų tvarkymo infrastruktūros tobulinimo būtinumas. Privalu nustatyti ilgalaikius politikos tikslus, atitinkamai jų linkme nukreipti investicijas bei kitas priemones, visų pirma neleidžiant sukurti pernelyg didelių struktūrinių atliekų deginimo pajėgumų, trukdančių pasiekti užsibrėžtus perdirbimo tikslus, esančius žiedinės ekonomikos prioritetų viršūnėje. Tokiais tikslais turi būti orientuojamas ir viešasis finansavimas, skatinant nuoseklų perėjimą prie žiedinės ekonomikos. Paramos lėšų prioritetas turi būti nukreipimas ambicingesniems tvarkymo tikslams, vadovaujantis ES atliekų tvarkymo hierarchija, pagal kurią deginimas laikomas tik vienu sprendimo būdų, o ne pagrindiniu tikslu. Juo labiau, kad įsigalint žiedinei ekonomikai, sąvartynuose išmetamų ar degintinų atliekų vis labiau mažės.

Lygiai tas pats prioritetiškumo principas galioja ir viešosios finansinės paramos vertinimo tvarka energijos gavimo iš atliekų veiklai paskirstyme. Jis aiškiai nustatytas dabartinėse valstybės paramos aplinkos apsaugai ir energetikai gairėse. Europos Komisijas aiškiai konstatavo, kad viešuoju finansavimu neturėtų būti sukuriami pertekliniai neperdirbamų atliekų apdorojimo, pavyzdžiui, deginimo, įrenginių pajėgumai. Net ir jau ir skirta Europos investicijų fondo parama Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybai, labai paprastai ir daug mieliau būtų paskirta investicijoms į pirminį atliekų rūšiavimą sukuriant švarią žaliavą kitiems gaminiams ar į perdirbimo sritį. Tą patvirtina ES institucijų pareigūnai. Kodėl šiandien einama lengviausiu keliu ir apgaudinėjama visuomenė klausimas lieka retorinis  arba atsakymas, kad nenorima dirbti, o pasidėti pliusiuką nuveiktu konkrečiu darbu nesvarbu kokį rezultatą jis atneš ateitį negalvojama. Kad tame slypi užprogramuoti nuostoliai akivaizdu jau šiandien, nekalbu apie galimybes atvėrus kelius plačiam požiūriui, naujiems produktams, naujo pobūdžio verslams ir svarbiausia, ekonominiam augimui.

Taigi, įsipareigojus tvarkyti atliekas kuo aukštesniu hierarchijos lygmeniu, būtina sudaryti sąlygas sėkmingai pereiti prie žiedinės ekonomikos. Atitinkamai, sąvartynuose mažėjant šalinamų  atliekų kiekiams, būtina užtikrinti galimybes jas panaudoti kaip žaliavas kitų produktų gamybai, o deginimui šiuo metu naudojamas atliekas derėtų perorientuoti į cemento, kalkių gamybą.

Esminių tokios politikos tikslai – panaikinti sąlygas deginimui skirtų atliekų įvežimui iš kitų šalių ir skatinti vietinių atliekų tvarkymą. Neturėtume tapti kitose šalyse susidariusių atliekų tvarkytojais, turint galvoje tai, kad Europos Komisija, ribodama deginimo energijos gavybai skirtų atliekų kiekius, įpareigoja atliekų deginimą apmokestinti, o šis mokestis, tikėtina, taps papildoma našta gyventojams mokesčio už atliekų sutvarkymą pavidalu.

Užkirtus kelią deginimui skirtų atliekų importui į Lietuvą ir aiškiai apribojus degintinų atliekų kiekius, bus užkirstas kelias ne tik aplinkos taršai, bet ir neapgalvotoms viešojo bei privataus sektoriaus investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus. Kartu tai paskatins ieškoti alternatyvų ir atvers kelius orientuotis į  atliekų perdirbimą ir panaudojimą žaliavos pavidalu, o nauji šiame sektoriuje įsikursiantys verslai sukurs naujų darbo vietų.

Užs. Nr. VV-38