Pristatytas kūrybingumo ugdymo tyrimas – savaime klasėje gera atmosfera neatsiranda

Penktos ir devintos klasės mokiniams didžiausias iššūkis yra gebėjimas išmokti „būti“ ir „gyventi“: atrasti klasėje savo vaidmenį, santykį su kitu, drįsti pasisakyti pamokoje. Tai atskleidė lapkričio 7 d. pristatytas tyrimas „Kūrėjų vaidmuo sprendžiant ugdymo problemas mokyklose“.

Šių klasių moksleiviai neatsitiktinai buvo pasirinkti kaip tyrimo objektas – tiek penktų, tiek devintų klasių mokiniai dažniausiai keičia mokymosi aplinką: klasę ir netgi mokyklą. Vienas iš tokius pokyčius patyrusių moksleivių savo būseną po beveik pusmečio naujoje klasėje apibūdino taip (pastaba – kalba netaisyta): „Maždaug visi iš vienos jie mokyklos kaip ir turėjo draugą, o aš tai vienas su kuo bendrauju, kai visi užsiėmę, kaip ir turi su kuo bendrauti. O aš pasimetęs, <…> prie ko prieiti aš pasimetęs gal prie mergaičių, gal prie berniukų, toks nejaukiai jaučiausi.” Atėjus į naują klasę vaikams sunku ne tik surasti, su kuo kalbėtis, bet netgi suprasti, kaip elgtis, kad pritaptum, iš tavęs nesijuoktų: „Aš netgi neradau kaip stovėti, kaip neatrodyti keistai…”, − sako kitas mokinys.

Asociacijų „Kūrybinės jungtys“ ir „Žinių ekonomikos forumas“ atliktas tyrimas parodė, kad šiandien dalyje mokyklų mokinių integracijai skiriamas nepakankamas dėmesys – apsiribojama tuo, kad moksleiviai pasako savo vardą ir iš kokios mokyklos yra atėję. Deja, to negana, kad jie susipažintų ir susikurtų geras mikroklimatas klasėje. Anot tyrimų autorių, taip pat neteisinga manyti, kad geras santykis, tarpusavio pasitikėjimas atsiranda savaime, be tikslingų pastangų. „Tai nevyksta savaime. Tai sudėtingi procesai, į kuriuos būtina investuoti, nes tai yra pagrindas gerai mokymosi atmosferai ir, kaip rodo tyrimas, net patyčių prevencijai“, – teigia  tyrimo autorė Sandra Zaidova.

Projekto metu į mokyklas buvo kviečiami savo srities profesionalai, kurie kasdienėje savo veikloje problemų sprendimui naudoja kūrybingumą. Tyrime šie žmonės buvo vadinami „kūrėjais“. Įžengę į sudėtingus klasių santykius, jie per trumpą laiką pasiekė teigiamų rezultatų: po projekto patys moksleiviai įvardino, kad anksčiau buvusios baimės dingo. „Moksleiviai visiškai kitaip pradėjo reaguoti, jei jų klasiokai pradeda juoktis − dabar jie drauge su klasiokais gali juoktis. Moksleiviai pažino vienas kitą ir jų baimė, kad iš jų bus pasityčiota, sumažėjo arba visai jos neliko“, − teigia tyrėja.

Dirbdami su mokinių santykiais ir klasės atmosfera, kūrėjai sukūrė mokymuisi palankesnę aplinką. Viena moksleivė apibūdina įvykusį pokyti: „Aš labai bijodavau prie lentos stovėti, nežinau kodėl, man tiesiog būdavo kažkas tokio „tik neiti tik neiti“. O dabar jau nebijai, nes žinai, kad niekas nesijuoks, arba juoksis bet nepiktybiniai.“ Kitaip tariant, išmokimas „būti“ klasėje yra pamatas tolimesnei galimybei mokytis.

Naudodami sociometrinį metodą, tyrėjai vaizdavo mokinių tarpusavio santykius klasėje prieš ir po intervencijos. Kūrėjų darbo metu moksleiviai klasėje atrado žmones, su kuriais nori labiausiai bendrauti, leisti savo laiką, prašyti jų pagalbos, beveik visais atvejais sustiprėjo mokinių tarpusavio ryšiai.

Tyrimas atskleidė ir tai, kad svarbu į moksleivius žiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius, jie nori išmokti spręsti problemas, tačiau ne visada sulaukia pagalbos. Mokytojų akimis moksleiviai buvo matomi kaip tie, kuriuos reikia prižiūrėti, globoti, jie yra įvardijami kaip vaikiški, tad ir jų problemos priimamos kaip vaikiškos. Tuo tarpu kūrėjai mokinių santykių problemas vertino rimtai, kalbėjo su jais kaip lygiais, ir už tai mokinių buvo vertinami.

„Tyrimas atskleidė, kad vienintelis pokytis neįvyko ten, kur problema liko neišspręsta – tai yra vaikai nesulaukė tikėtosios pagalbos. Patys mokiniai įvardijo konkrečią problemą, bandė ją spręsti ir nurodė, kad jiems to nepavyko padaryti, nes jie dar nežino, kaip tai daryti. Išvada paprasta − suaugusieji turi gebėti įgalinti moksleivį spręsti problemas, suteikti jiems atitinkamus įrankius, o ne pasyviai stebėti“, − teigia tyrimą pristačiusi Sandra Zaidova.

Pasak S. Zaidovos, projekto metu kūrėjas į mokyklą atneša kūrybišką požiūrį į problemų sprendimą ir skatina elgtis kitaip, tyrinėdamas, ieškodamas duomenų, improvizuodamas, nebijodamas klysti, nesitaikydamas su vyraujančiomis normomis, kvestionuodamas tradicines elgesio praktikas. S. Zaidova teigia, kad kūrėjas tarsi veidrodis: „Jie atspindi elgesį, situacijas ir, svarbiausia, skatina refleksiją – kiekvienoje užduotyje. Tai žmogus, kuris tarsi ateina į mokyklą iš kito pasaulio. Tai padeda, nes dažnai daug veiksmo daroma iš inercijos, neapgalvojant.“

Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto tikslas – parodyti, kaip kūrybingumo ugdymas, įtraukiant kūrėjus ir panaudojant jų pedagoginį potencialą, tampa mokymo(si) prioritetu ir padeda spręsti esminius šiandienos ugdymo iššūkius bei parengti rekomendacijas dėl sisteminio kūrėjų įtraukimo į mokymą(si) ugdymo įstaigose.