Prof. Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė Valdovų rūmuose: minint 100–ąsias gimimo metines
Simboliška, kad Vilniaus gimtadienio išvakarėse, sausio 23 d., sueina ir 100 metų, kai čia gimė pasaulinio garso archeologė, Senosios Europos – baltų ir indoeuropiečių neolito ir bronzos amžiaus kultūrų – tyrinėtoja prof. Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994). Davusi pradžią ir palikusi ypač reikšmingą pėdsaką lietuvių archeomitologijoje, mokslininkė ne kartą dalyvavo ir Žemutinės pilies teritorijos ir svarbiausio objekto joje – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos – tyrimuose, dalijosi įžvalgomis ir atradimais, tikriausiai ir sėmėsi įkvėpimo savo unikaliems darbams.
„Tai – ypatinga sukaktis, į kurią atkreipė dėmesį ir UNESCO, paskelbusi 2021-uosius profesorės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės metais. Turime nedaug tokio pasaulinio garso mokslo žvaigždžių, tad tikrai džiugu, kad šią iškilią asmenybę prisimins daugelis atminties institucijų. Tarp jų, žinoma, ir Valdovų rūmų muziejus, kuris kartu su Lietuvos istorijos institutu šių metų balandžio pabaigoje planuoja surengti nuotolinę tarptautinę mokslinę konferenciją ir bendrai diskusijai suburti įvairių sričių specialistus profesorės tyrimų svarbai dabartiniame pasaulyje aptarti“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Ypatingas žmogus gimsta tik ypatingoje šeimoje – taip būtų galima apibūdinti patriotišką ir labai šviesią Alseikų šeimą: profesorės mama, gydytoja Veronika Alseikienė (1883–1971) buvo žinoma kaip aktyvi visuomenės veikėja, laikoma pirmąja Lietuvos fizike, o tėvas, gydytojas Danielius Alseika (1881–1936), be visų savo pareigų, buvo dar ir žinomas žurnalistas, rašęs į žurnalus „Varpas“ ir „Ūkininkas“, vėliau įsteigęs ir leidęs ne vieną leidinį, dalyvavęs politinėje veikloje. Per savo gyvenimą Alseikų šeima keitė gyvenamąsias vietas, tačiau nekeitė savo veiklos: šelpė nukentėjusiuosius nuo karo, įkūrė Lietuvos sanitarinės pagalbos draugiją, 12 našlaičių prieglaudų, organizavo kovą su trachoma tarp moksleivių, įsteigė mergaičių amatų mokyklą, o kartu su bendraminčiais – Vilniaus lietuvių švietimo draugiją „Kultūra“, atliko šiuolaikines akies kataraktos operacijas.
Tuo metu, kai gimė prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė, šeima gyveno Jogailos gatvėje Vilniuje, netoli savo pačių išlaikomos ligoninės. Jų butas buvo pagarsėjęs kaip lietuvybės židinys, kur lankydavosi žymūs to meto šviesuoliai – Maironis, Vydūnas, Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
Tėvai itin daug dėmesio skyrė vaikų išsilavinimui: būsimoji archeomitologijos žvaigždė mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (pirmoji lietuvių gimnazija, kurią 1915 m. įkūrė Mykolas Biržiška, J. Basanavičius ir Povilas Gaidelionis), vėliau – Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, o nuo 1938 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kur studijavo lituanistiką, tautotyrą ir etnologiją. 1940 m. šis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių ir čia įsteigta Archeologijos katedra, vadovaujama dr. Jono Puzino. Grįžusi į sostinę, prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė pasirinko Lietuvos priešistorės studijas ir 1942 m. parašė diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“, o vėliau, 1946 m., ir daktaro disertaciją „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“, kurią apgynė Tiubingene (Vokietija).
Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė su vyru Jurgiu ir dukrele Danute persikėlė į Austriją, o 1945 m. – į Vokietiją, kur dėstė Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose. 1949 m. Gimbutų šeima išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur mokslininkė užsiėmė aktyvia akademine veikla: dėstė Harvardo, vėliau – Los Andželo Kalifornijos universitetuose. 1964 m. prof. M. B. Alseikaitei-Gimbutienei suteiktas profesorės vardas.
Nors ir gyvendama toli nuo Lietuvos, retai grįždama į gimtąjį kraštą, mokslininkė intensyviai domėjosi visais čia vykstančiais archeologiniais tyrinėjimais. Kaip savo atsiminimuose rašo archeologas šviesaus atminimo habil. dr. Adolfas Tautavičius (1925–2006), pirmasis pasaulinio garso mokslininkės apsilankymas Žemutinės pilies teritorijos ir svarbiausio objekto joje – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos – tyrimų vietoje įvyko 1960 m. rugpjūčio 23 dieną. Išvakarėse prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė atvyko į Vilnių susitikti su mama. „Man su ja bendrauti neteko. Rugpjūčio 23 d. su P. Kulikausku buvo užsukusi į pilies teritorijos kasinėjimus, bet čia užtruko vos kelias minutes. Susipažinome, apsidairė ir pranyko“, – rašė habil. dr. A. Tautavičius. Prisimenant to meto politinį kontekstą ir ypač tai, kaip buvo vertinami šie tyrinėjimai bei iš užsienio atvykstantys asmenys, tai nestebino – veikiau rodė išmintingą profesorės apdairumą ir norą nesukelti kolegoms problemų.
1967–1980 m. prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė dalyvavo daugelyje archeologinių kasinėjimų neolito gyvenvietėse Pietų Europoje (Jugoslavijoje, Graikijoje, Italijoje) ir publikavo tyrinėjimų medžiagą, kuri vėliau padiktavo naują kryptį pasaulio archeologijoje – archeomitologiją. Per gyvenimą išleistos 23 profesorės monografijos, šimtai straipsnių, kuriuose aptinkama ir taiklių įžvalgų apie Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos radinius. Pavyzdžiui, čia rasta grindų plytelė su dviuodege sirena Meliuzina atskleidžia prof. M. B. Alseikaitės-Gimbutienės tyrinėtą Senosios Europos deivės kultūrą.
Pasak Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjo Gintauto Striškos, neatmestina galimybė, kad šią plytelę mokslininkė galėjo viena pirmųjų tyrinėti ir matyti iš arti apsilankiusi kitą kartą, 1988 m. rugsėjo mėnesį, vykstant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimams. Kitą kartą, jau 1993 m. birželio mėnesį, ji tikrai susitiko su čia dirbusiais archeologais habil. dr. A. Tautavičiumi ir prof. habil. dr. Albinu Kuncevičiumi, o tyrimų vadovas habil. dr. Vytautas Urbanavičius žinomai mokslininkei surengė ekskursiją po angarais paslėptus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos griuvėsius, rodė atkurtų krosnių su prof. M. B. Alseikaitę-Gimbutienę dominusiais vaizdiniais rekonstrukcijas, filmavo pokalbius apie tyrinėjimus (operatorius – Algirdas Tarvydas).
Kaip mena kolegos, nors prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė tiesiogiai nedalyvavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimuose, tačiau jos darbuose – daug įžvalgų ir vertingos medžiagos, kuri yra ne tik apie pasaulinius archeomitologinius objektus ir vaizdinius, bet ir apie šią sostinės širdyje rastą ypatingą vietą. Ne vienas dabar dirbantis Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų skyriaus darbuotojas džiaugiasi galėdamas remtis prof. M. B. Alseikaitės-Gimbutienės darbais savo tyrimuose. Minint šią gražią profesorės gimimo sukaktį, Valdovų rūmų muziejus kartu su Lietuvos istorijos institutu šių metų balandžio pabaigoje visus pakvies į nuotolinę tarptautinę mokslinę konferenciją „Marija Gimbutienė Lietuvoje ir pasaulyje: minint šimtąsias gimimo metines“.
