Projektas – į Donelaičio žemę
Marijampolės Kristijono Donelaičio draugija įgyvendino projektą, kurio metu Kolegijos studentai ir darbuotojai rugsėjo antroje pusėje keliavo nuo Tilžės (Sovietsko) iki Karaliaučiaus (Kaliningrado). Projektą finansavo Marijampolės savivaldybės administracija ir rėmė Marijampolės kolegija.
Perfrazuojant žinomą Hermano Zudermano novelės pavadinimą, keliavome ne tik į Tilžę. Išvykos tikslas – parodyti studentams buvusias Prūsijos žemes, sostinę Karaliaučių (prūsiškai Twangste, vok. Königsberg, rus. Kaliningradas), prisiminti Mažosios Lietuvos istorijos detales, aplankyti Kristijono Donelaičio gimtinę ir jo kapą Tolminkiemyje, uždegti žvakeles Herkaus Manto (didžiojo Prūsų sukilimo vado) žūties vietoje. Mums labai daug padėjo Lietuvos konsulas Tilžėje (Sovietske) dr. Bronius Makauskas: jo rūpesčiu jau laukė mūsų ekipažų Kaliningrado srities muitinėje, pasitiko pasieniečiai ir palydėjo pro automobilių virtinę; po to konsulas lydėjo į Ragainę (Neman), ten susitikom su lietuvių bendruomenės narėmis, susipažinom su labai sunkiomis jų (bendruomenės) gyvenimo sąlygomis. Sunku klausyti apie tai, kad Lietuva pamažu pamiršta už sienos, (ne)draugiškoje valstybėje, gyvenančią saujelę savo tautiečių, kurie visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti daugiau negu kuklias patalpas, pritraukti jaunimą, kuriam dažnai reikia ne pokalbių, todėl pravartu būtų turėti ir modernesnę įrangą (o ką daryti, jei jos apskritai nėra?), ir daugiau pinigėlių. Juk turėtų kam nors rūpėti Lietuvoje, kad išeis vyresnioji karta ir kas tada ją pakeis?
Tilžėje buvome nuvesti į istorijos muziejų, o vėliau supažindinti su kitomis lietuviškomis salomis šiame Lietuvos istorijai reikšmingame mieste. Jūs matysite Enzio Jagomasto Mažosios Lietuvos spaustuvės nuotrauką (nr.7). Spaustuvės, kurioje 1896 – 1941 m. išleista apie 370 lietuviškų knygų, tarp jų ir Didžiosios Lietuvos leidėjų užsakymu, per 20 periodinių leidinių spausdino lietuviškus laikraščius: Aušrą, Naująjį Tilžės keleivį, Apžvalgą, Artojų patarėją, Laukininką. O dabar šis istorinis pastatas (kaip ir dauguma kitų, – ko gero reikėtų prisiminti ir Vydūno muziejaus istoriją) stovi vienišas, apleistas ir niekam nereikalingas. Čia noriu padaryti išlygą, įterpti, kad ir dažniau mūsų lankomame Tolminkiemio muziejuje, darbuotojos kiekvieną kartą ragina važiuoti kuo dažniau, pirkti bilietus ir taip įrodyti, kad mums, lietuviams ir Lietuvai, reikalingas Donelaitis ir Jo muziejus, nes ten, anapus, norima įteigti kitaip, kad mums nerūpi šis kraštas ir lietuvybė jame. Todėl labai gaila, kad dažnai ši nuomonė pasitvirtina ir po šios kelionės man norom nenorom iškilo klausimas: Ar didžioji Lietuva myli Mažąją?… ir ką kiekvienas iš mūsų galėtume padaryti ir ne tik jubiliejiniais metais.
Po arbatėlės Lietuvos konsulate išvykome į Įsrutį (Černiachovską), kur pedagoginiame institute susitikome su studentais, dėstytojais ir po ekskursijos po institutą bei miestą nakvojome studentų bendrabutyje. Institutas buvo pasirinktas ne tik dėl galimybės pernakvoti. Dar nuo ankstyvų Marijampolės pedagoginės mokyklos laikų buvo bendraujame su Įsručio pedagoginiu koledžu: bendros konferencijos, koncertai, sporto kolektyvų varžybos siejo šias dvi pedagogines mokyklas. Dabar viena jų tapo institutu, kita kolegija. Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, todėl naudingas buvo šis susitikimas tuo, kad studentai galėjo pabendrauti, pasidalinti patirtimi, idėjomis. Juk kaip nekaip, mūsų studentai pirmą kartą keliavo Donelaičio žeme, jiems geriau pažįstamas gyvenimas Vakaruose, o su Rytais kai kurie tik susipažino. Nuomonės įvairios, bet kraštas jiems patiko, istorijos detalės sudomino. Sutiko mus nuoširdžiai, aprodė institutą, miestą, o vokiečių ordino 1336 m., vietoj jų pačių sugriautos nadruvių Ansatrapio medinės pilies, pastatyta Instenburgo pilis (šiuo metu tik su įrengtais kai kuriais kambariais, dirbtuvėmis) buvo tikra egzotika, tuo labiau, kad radome baltų papročiu švenčiamas vestuves su Kriviu, kad buvo pasiūlyta pajodinėti žirgais,- nesiryžome. Todėl dėkojame Černiachovsko pedagoginio instituto administracijai už nuoširdų ir šiltą mūsų priėmimą; visi darbuotojai labai draugiški ir geranoriški, pradedant nuo budinčiųjų ir baigiant direktoriaus pavaduotoja.
Antroji diena t.p. buvo turininga ir pilna reikšmingų įvykių. Visiems puikų įspūdį paliko Karaliaučius: didinga katedra, Imanuelio Kanto atminimo įamžinimo vieta, senamiestis su vakarietiško stiliaus viešbučiais (labai daug vokiečių verslininkų) bei kavinėmis / restoranais, krantinė, tiltai ir tilteliai; o šalia jau augantis šiuolaikinis europinis miestas. Grįždami namo sustojome Gumbinėje (Guseve), kur skverelyje pastatytas paminklas Donelaičiui (gimė šiame rajone, o gyveno ir mirė Stalupėnų – Nesterovo rajone), parymojome prie paminklo Lazdynėlių ąžuolyne (gimtasis kaimas), nusilenkėme Jo kapui Tolminkiemio bažnyčioje, kur atėjo muziejaus darbuotoja jau iš namų, nes atvykome tik vakarop.
Kelionės maršrutas įgyvendintas, pirmieji studentiški žingsniai žengti, beliko tikėtis, kad šis kraštas jau nebus jiems toks tolimas, vadovėliškas. Liko šilti prisiminimai (taip sako studentai – ir vieni, ir kiti). Jaunimas kalbėjo, kad dar susitiksime, tuo labiau, kad jau įvyko konkursas lietuvių kalbos mokytojos Černiachovsko pedagoginiame institute vietai užimti ir norintieji studentai bus mokomi lietuvių kalbos.
Lauros Pakutkaitės ir Šarūno Sėjūno nuotraukos
