Psichologė Romalda Stasionienė: „Labiausiai meilės reikia tiems vaikams, kuriuos mylėti sunkiausia“
Alytuje įvykęs kvalifikacinis seminaras „Specialiųjų poreikių mokinių elgesio ir emocijų valdymas ugdymo procese” nepaliko abejingų. Ne vien dėl to, kad jis naudingas ugdymo, specialiojo ugdymo įstaigų darbuotojams, bet ir dėl to, kad šia tema vis dar per mažai kalbama. Seminare pristatyta informacija reikalinga ne tik pedagogams, specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvams, bet ir visiems mums, kad neliktume abejingais kitų sunkumams ir laiku ištiestume pagalbos ranką tiems, kam jos labiausiai reikia.
„Elgesio ir/ar emocinių sunkumų turinčių vaikų ugdymo specifika“ vienas seminare skaitytų pranešimų, kalbamės su jo autore ir pranešėja Romalda Stasioniene, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) mobiliosios komandos psichologe.
Kaip pranešėja pirmą kartą dalyvaujate tokiame renginyje. Jūsų nuomone, ar tokie renginiai reikalingi?
Be jokios abejonės reikalingi. Ugdytojai kasdien dirbantys su emocijų ir elgesio sunkumų turinčiais vaikais susiduria su dideliais iššūkiais bei savo pačių sudėtingais jausmais, kurie ilgainiui gresia „perdegimu“. Darbas su šiais vaikais yra specifiškas, reikalaujantis iš mokytojų ir auklėtojų daug kantrybės, kūrybingumo, ieškant tinkamų darbo metodų, supratimo apie šių problemų priežastis ir emocinio atsparumo susiduriant su stipriais vaiko jausmais, kuriuos jis reiškia destruktyviais būdais.
Džiugu, kad seminare dalyvavo mokytojai, pagalbos mokiniui specialistai ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai, nes tarpusavio bendradarbiavimas gali padėti rasti raktą kiekvieno vaiko problemų sprendimui. Tikiuosi, kad žinios gautos seminare padės specialistams geriau suprasti vaiko elgesio dinamiką, suprasti save ir paįvairinti galimus darbo su vaikais metodus.
Ar yra tekę savo darbe susitikti su probleminiais, emociškai sutrikusiais vaikais?
Savo darbe mes susitinkame su tėvais, auginančiais tokius vaikus. Dirbant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities mobilioje komandoje susiduriame su atvejais, kai tėvai, nesuprasdami vaiko patiriamų emocinių ir elgesio sunkumų, praranda savitvardą ir imasi fizinių bausmių. Kartais įsivelia į kovą su vaiku, kas ilgainiui problemas tik pagilina. Tėvai susiduria su bejėgiškumu, pykčiu, kalte, apmaudu ir vis didėjančiu vaikų pasipriešinimu. Šitoje kovoje laimėtojų nebus, o vaikas gali net savo gyvybę paaukoti, siekdamas laimėti. Paaugliai, augantys tokiuose konfliktiškuose santykiuose bėga iš namų, žaloja save, manipuliuoja suaugusiais arba, siekdami ištrūkti iš žalingos aplinkos, kreipiasi į vaikų teisių apsaugos tarnybą, prašosi būti apgyvendinti globos institucijoje.
Ar jūsų, kaip mobiliosios komandos psichologės, darbinė patirtis pasitarnavo tam, kad pagilinti žinias šioje srityje, susieti jas su praktika?
Mobiliojoje komandoje dirbu dar labai trumpai. Greičiau atvirkščiai, ankstesnis darbas ugdymo įstaigoje, nuolatinis sprendimų ieškojimas bendraujant su tėvais, mokytojais, kitais pagalbos specialistais pasitarnavo tam, kad dirbdama mobilioje komandoje galėčiau efektyviau padėti šeimoms, susiduriančioms su sunkumais ugdant emocijų ir elgesio problemų turinčius vaikus. Taip pat daug išmokau iš savo klientų, dirbdama priklausomybių reabilitacinėje bendruomenėje, kur neretai atsiduria užaugę emocinių ir elgesio sunkumų turėję vaikai.
Ar Vaiko teisių apsaugos specialistams reikalingos specialios žinios apie darbą su tokiais vaikais?
Manau, šiuo atveju daug svarbesnės yra darbuotojo turimos nuostatos, užimama pozicija vaiko atžvilgiu, drąsa ir atvirumas, nei specialios žinios. VTAS tarnybos darbuotojai rizikuoja būti įtraukti į kovą, kuri vyksta tarp tėvų ir vaiko, tapti tarpusavio manipuliacijų įrankiu. Galbūt, VTAS darbuotojams svarbu mokėti atpažinti tokius vaikus, padėti rasti jiems pagalbą, padėti tėvams suprasti, kad padėdami vaikams susidoroti su savo jausmais, padės jiems išmokti tinkamai elgtis.
Ką patartumėte kolegoms susidūrusiems su tokiais vaikais ir neturintiems specialiųjų žinių, kaip su jais bendrauti?
Universalių patarimų, tinkančių kiekvienam bet kokios amžiaus vaikui nėra. Galėčiau tik pasakyti, ko nedaryti: nemoralizuoti, nekaltinti ir nemokyti. Tai jie jau girdėję daug kartų. Jei pavyktų vaiką prakalbinti, būtina: klausyti, atspindėti, priimti. Paaiškinti vaikui pagal galimybes tarnybos veiksmus ir taip sumažinti vaiko patiriamą nerimą. Labiausiai meilės reikia tiems vaikams, kuriuos mylėti sunkiausia.
