Puikus lėlių muziejus Biržų rajone

Lėlė – mėgiamas vaikų žaislas. Jis buvo rastas net senovės Egipto kapavietėse (dar prieš Kristų). Senojoje Lietuvoje lėlėmis „tapdavo“ į medžiagos skiautę įsuktas kankorėžis, medžio šakaliukas… Lėlės dažnai vaizduoja ne tik žmones, bet ir įsivaizduojamas būtybes.

Apie Biržų rajone esantį muziejų, įsikūrusį kaime, kuris turi labai įdomų pavadinimą – Pačeriaukštės, prieš pusantrų metų papasakojo mokytoja iš Anykščių ir pridūrė: „Būtinai aplankyk. Tikrai patiks“.

Sigutė Kiaulėnienė, Lėlių muziejaus įkūrėja, pasitiko mus lauke. Pakilus laiptais į antrąjį namo aukštą, apstulbsti – patenki į tikrą lėlių karalystę.

„Viskas prasidėjo senokai – daugiau nei prieš 20 metų, kai, pamačiusi lėlytę, negalėjau atsispirti pagundai – nusipirkau ją“, – pradeda pasakojimą privačios kolekcijos savininkė. Ta lėlytė ir buvo pradžia, tarsi kokia lėlių epidemija užplūdo –namuose jų ėmė daugėti: vienas lėles atiduodavo, kitas – pati įsigijo turguose, dar kitas –  dovanodavo žmonės, lauktuvių parveždavo draugai, pažįstami.

„Ir tada, kai supratau, kad toms lėlėms namuose ankšta, kad joms irgi reikia privačios erdvės, perkėliau jas į turimas patalpas, kuriose kažkada tarybiniais metais būta valgyklos. Taip jos čia ir apsigyveno…“, – kalba moteris, greitai supratusi, kad visos lėlės, tradiciškai susodintos į lentynas, nesudarys įspūdžio, todėl buvo „apsigyveno“ skirtingose plotmėse – erdvėse. Tam puikiai tiko ir pritiko jųdviejų su vyru rinktos įvairios senienos: iš kasdieninės buities jau nykstantys (ar išnykę) namų ūkio rakandai, padargai. Lėlės, kaip gyvos būtybės, susėdo prie stalo ir ant lovų, ėmė linguotis sūpynėse, snūduriuoti senuose vaikų ir lėlių vežimėliuose. Čia jos tikrai turi puikiausią pasirinkimo galimybę: gali siūti senąja „Singer“, pasiėmusios sviestmušę, „sumušti“ sviestą, paskaityti knygą, pagroti senu baltu pianinu, ar žarijiniu lygintuvu išlyginti susiglamžiusį parėdą.

Entuziastinga lėlių rinkėja prisipažįsta, kad visos lėlės jos rankų išglostytos – juk nemažai lėlių, kurioms drabužėlius ji pati siuvo, mezgė; pati jas prausė, gražino, dailino, šukavo plaukus. Tiesa, nemažai yra lėlyčių, kurias ji ir pati pagamino… Štai šių – veidukas iš modelino, šitų veidukai kitaip pagaminti…“, – pasakoja Lėlių savininkė, dėstydama visą gaminimo procesą.

Žiūrinėji ir stebiesi, kokių tik lėlių čia nerasi: gali pasidžiaugti lėle–mažu kūdikėliu ir lėlyte–paaugle, stilingai pasipuošusia, besiruošiančia gal į pirmąjį pasimatymą, ir rubensiško amžiaus dama, ir išmintinga senjore… Šiame muziejuje gyvena ne tik lietuvaitės, bet ir lėlės, atkeliavusios iš įvairiausių šalių. Nesunkiai įžvelgsite: čia yra ir plastikinių lėlių, medžiaginių ir popierinių, molinių ir medinių, megztų ir siūtų… Sunku ir prisiminti, kiek daug visko.

„Tikrai negalėčiau įvardinti, kokia buvo mano vaikystės lėlė, nes augome sudėtingu laikotarpiu. Gal tas vaikystės švelnumo trūkumas ir paskatino rinkti lėles“, –  atvirauja kasdien po Lėlių karalystę vaikštanti moteris, užauginusi Tris sūnus.

„Net nežinau, kiek tiksliai yra lėlių. Paskutinįsyk, kai skaičiavau, buvo virš 1100. Bet čia ne verslas, čia tik hobis“, – kukliai sako muziejaus įkūrėja ir supranti, kad tuose žodžiuose sutelpa daugiau nei 20 prasmingo gražaus gyvenimo metų. Tiesa, ji pažada būtinai perskaičiuoti lėles, nes jų tikrai atrodo žymiai daugiau…

Koks žavus Žmogus, kurdamas Grožį, po dalelytę rinkdamas, dėliodamas savo svajonių mozaiką ir atverdamas jos paslaptis visiems… Be projektų, be išskaičiavimų, bet atvira širdimi dalindamasis tuo, kas jam be galo brangu… Šventajame Rašte teigiama: „Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies“ (Kol 3,23)… Tokie entuziastai ir laiko Pasaulį – išsaugodami jo vertybes, atskleisdami paslaptis, mokėdami įprasminti savo veiklą ir svajones…