Raseinių rajono kaimų bendruomenių baidarių žygis Dubysos upe
Daug galima paskaityti įvairių gerų ir prasmingų respublikos kaimo bendruomenių veiklos pavyzdžių. Kiekvienas iš jų – pilnas dėmesio žmogui, susitelkimo bendrai veiklai ir uždegantis savo iniciatyva. Žmonės pasikeitė savo elgesiu – tapo atidesni vienas kitam, įsivyravo tolerancija, bet svarbiausia – jau turime aktyvias, gyvas Lietuvos kaimo bendruomenes, kurios vykdo savitas veiklas ir turi geras ir prasmingas tradicijas.
Gražių veiklos tradicijų yra ir pas mus, Žemaitijoje, Raseinių rajone. Noriu papasakoti apie vieną iš jų – tradicinį bendruomenių žygį baidarėmis Dubysos upe, kuris buvo skirtas Vietos bendruomenių metams paminėti. Tai ne atsitiktinai gimusi idėja, tačiau jau dešimtį metų gyvuojanti tradicija, kurią sugalvojo ir davė pradžią mūsų šaunioji Raseinių rajono kaimų bendruomenių sąjunga ir Raseinių rajono vietos veiklos grupė „Raseinių krašto bendrija“, kuriai vadovauja nuo pat jos įkūrimo pirmininkas Vincas Blinstrubas. Geras, užkrečiantis pavyzdys – pažinti draugą, partnerį žygyje. O jei žygis vandeniu – dar šauniau. Taigi, į 2016 m. Raseinių rajono kaimo bendruomenių baidarių žygį susirinko gausus būrys entuziastų – per trisdešimt asmenų. Pagalvojome iš karto – jei plauksime greta, Dubysa bus per siaura, o kur dar posūkiai… Šauniai nusiteikę visi suvažiavome į kaimo turizmo sodybą „Rokynė“, iš kur, pasilabinę ir pasikeitę nuomonėmis apie gausų grybų derlių bei oro permainas, nuvažiavome starto link. Pakeliui sustojome pasikalbėti su Lyduvėnų kaimo bendruomenės pirmininke ir kitais bendruomenės atstovais, apžiūrėjome gražiai sutvarkytas buvusios mokyklos patalpas, pasivaišinome skania arbata, sausainiais ir gerai nusiteikę buvome pasiryžę keliauti į starto liniją. Čia Gėluvos kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Vazgys nuoširdžiai padėkojo Lyduvėnų kaimo bendruomenės nariams už skanią arbatą ir įteikė jiems mūsų žygio žymeklius, kurie bylojo apie prisijungimą prie šio puikaus renginio. Toliau sėdome į autobusėlį, kurį vairavo šaunusis Vincas, ir važiavome į Kelmės rajoną, kur pradėjome žygį. Čia Jonas Vazgys visus „suskaičiavo“, trūko tik keleto asmenų, tačiau nusprendėme, kad galime plaukti. Kadangi aš, šių eilučių autorius, buvau naujokas tarp bendruomenių pirmininkų, tai pirmininkas Jonas gražiai pasveikino mane ir mano žmoną Laimą su „prisirašymu“. Kadangi visa trasa ėjo Dubysos regioninio parko teritorija ir kartu su mumis plaukė pats šio parko vadas – Vygantas Kilčauskas, klausimų nekilo. Visi gavome leidimus plaukti, gausiai nusifotografavome ir, Jonui davus startą, – pirmoji baidarė nosimi įčiuožė į Dubysos vandenis, po to – antra, trečia, ketvirta ir visos 17…
Ne veltui prieš žygį Jonas palinkėjo sėkmės plaukiant – priešakyje laukė upės slenkstis, už kurio, kaip ir dera naujokams, šauniai užkliuvome ir abiems su Laima teko sušlapti iki pusės Dubysos vandenyje. Tai ir buvo pirmasis „krikštas“. Nuotaika nuo to dar labiau pasitaisė, kadangi „avarijų“ daugiau nebuvo – Dubysą užtvindė bendruomenių valtys ir žmonių klegėjimas. Plaukė vieni greičiau, kiti – lėčiau, kaip kam reikėjo. Be abejo, plaukiant ir pasikalbėti buvo apie ką, nes trasos ilgis buvo 12 kilometrų, daugybė Dubysos vingių. Plaukėme lėtai, grožėjomės puikiai sutvarkytais Dubysos šlaitais, stebėjome augmeniją ir regioninio parko direkcijos iniciatyva įrengtas poilsiavietes. Vienoje jų sustojome pailsėti ir užkąsti. Pasikalbėjome, atsipūtėme ir toliau – žemyn upe. Viename iš vingių netikėtai sustojome ir pastebėjome, kad keletas moterų ėmė ypatingai domėtis krantų augalija, tiksliau – vijokliniais augalais. Greitai išaiškėjo, kam to reikia – vijokliai tapo vainikais. Visi, kas pirmąkart dalyvavo šiame bendruomenių sąjungos žygyje, buvome paprašyti susirikiuoti Dubysoje ir buvome „pakrikštyti“ mūsų bendruomenių sąjungos sielos –Romano Daujoto, kuris atliko kunigo vaidmenį ir palinkėjo mums sėkmės sunkiuose darbuose. Vijoklių vainikai papuošė mūsų pečius. Tokių buvo netoli dešimties. Plaukėme po įspūdingu Lyduvėnų tiltu, kuris iš apačios atrodo tikrai įdomiai, ir vis galvojome, kur gi ta pabaiga? Vingių upėje buvo daug, žmonių plaukė daug, kalbų kartu ir atskirai buvo daug, todėl kažkaip pradingo laiko sąvoka. Žinojome, kad plaukti liko dar daug…
Ir pagaliau Vincas Blinstrubas paskelbė, kad liko jau … visai nedaug. Jam pritarė ir Gėluvos bendruomenės pirmininkas Jonas. Išlipome į krantą pasidairyti – iš tikro. Iki galutinio kelionės taško buvo likę tiesiai gal kokie 500 metrų. Visų nuotaika pakilo kaip ant mielių – pagaliau jausime tvirtą žemę po kojomis. Kažkas paskelbė, kad jau atplaukėme ir visi draugiškai savo laivus prišvartavome kaimo turizmo sodyboje „Pakalnė“. Suskaičiavome visus išlipusius – jų nei padaugėjo nei sumažėjo – kelionė pavyko, krantą pasiekė visi.
Persirengėme, sušilome karšta arbata, sumuštiniais ir nuoširdžiai dėkojame Katauskių kaimo bendruomenės pirmininkui Jonui Galinaičiui už surengtą šaunią žygio pabaigą, Jonui Vazgiui ir Vincui Blinstrubui – už suteiktą galimybę puikiai praleisti dieną ir dar geriau pažinti vieni kitus. Tikimės, tradicija tęsis…