Rašytojas Vytautas Račickas: jeigu šeimoje niekas neskaito, neskaitys ir vaikai
Naujausioji rašytojo Vytauto Račicko knyga „Juzulio istorijos“ – jau trisdešimt devintoji autoriaus kraitėje. 27 trumpų istorijų knyga vaikams ypatinga tuo, kad joje pagrindinis veikėjas prabyla įvairiomis tarmėmis.
Naujoje knygoje „Juzulio istorijos“ pagrindinis veikėjas keliauja laiku ir erdvėje, atsidurdamas vis kitoje Lietuvos vietoje. Veiksmas vyksta ir 1964 metais, ir 2009. Kaip kilo šios knygos idėja?
Toks sumanymas atsirado savaime. Mat kai kurios istorijos atėjo iš mano ar net mano tėvų vaikystės, kitos – dar iš senesnių laikų. Keliauti laiku man buvo labai patogu – tiesiog nereikėjo tų istorijų kaip nors susieti tarpusavyje. Tai daro pasakotojas Juzulis – tas pats ir vis kitas.
Knygoje Juzulis kalba įvairiomis tarmėmis – ir žemaitiškai, ir dzūkiškai, ir aukštaitiškai. Jūs pats esate aukštaitis, tad lengviausia, ko gero, buvo rašyti šia tarme. O kaip su kitomis tarmėmis – rašėte pats ar prireikė pagalbos?
Esu aukštaitis uteniškis, savosios tarmės nepamiršau ir, manau, nepamiršiu, todėl aukštaitiški dialogai man buvo jokia problema. Na, o žemaitiškai Juzulis kalbėjo mano gerų bičiulių Kosto Pivoriaus, telšiškio Algirdo Dačkevičiaus, palangiškės Silvos Kondratienės lūpomis. Dzūkiškai Juzulį prakalbino Vilniaus dzūkulis Juozas Žitkauskas, panevėžietiškai – tautosakininkė Bronė Stundžienė. Buvo ir daugiau talkininkų. Kai ką reikėjo išversti į karaimų bei jidiš kalbas. Šičia padėjo trakiškė mokytoja Julija Lavrinovič ir Šolom Aleichemo gimnazijos buvęs direktorius Miša Jakobas.
Kažin, ar šiais laikais vaikai dar moka tarmių?
Deja, ne visi vaikai moka tarmiškai. Jeigu šeimose nekalbama tarme, tai ir vaikai nemoka. Kai kurie gal pramoksta vasarodami kaime, pas senelius. Bet apskritai mažesnės tarmės pamažu nyksta, kaip ir kaimuose gyvenantys žmonės.
Viena iš knygos istorijų vyksta 1969 metais Utenoje, kur septintokas Juzulis pasakoja apie matematikos mokytoją Mirgą, vaišinančią jį mėgstamiausiais sausainiais „Du gaideliai“. Jūs pats panašiais metais mokėtės Utenoje, tad gal irgi pažinojote šią mokytoją? Ir gal šie sausainiai yra Jūsų mėgiamiausi?
Taip, kai kurie toje istorijoje aprašyti dalykai yra tikri. Mokytoja Mirga Zakčiauskienė iš tikrųjų, atėjusi į mūsų klasę, lentoje nubrėžė beveik tikslų apskritimą, tuo mus labai nustebindama ir savotiškai papirkdama. Aš su suolo draugu išties svečiavausi pas mokytoją, ji mus konsultavo. Tikrai mokytojos kieme buvo didžiulė malkų krūva, tik mes jų į pašalį nekrovėme. Užtat tikrai gavome penketus už labai gerai atliktus namų darbus. Na, o sausainiai… Taip, „Du gaideliai“ turbūt buvo skaniausi. Smaližius esu ir dabar, bet sausainius valgau retai.
Jūs kiekvienais metais patenkate į skaitomiausių rašytojų penketuką, o ši knyga Jums jau trisdešimt devintoji. Retas rašytojas gali pasigirti tokiu derliumi. Kur semiatės įkvėpimo siužetams ir veikėjams?
Siužetų, istorijų, nuotykių ir nutikimų ieškau gyvenime kur tik įmanoma. Kai rašiau „Juzulio istorijas“, paprašiau vieno bičiulio prisiminti kokį nors vaikystės nuotykį. Jis papasakojo, kaip su draugais kaime nuknekcino vištą ir sumanė ją lauže išsikepti, prieš tai ją moliu aptepus. Man nereikėjo ilgai mąstyti, kad šis epizodas išsirutuliotų į istoriją „Amerikos lobas“.
„Juzulio istorijose“ herojus susiduria su tokiais amžinais iššūkiais kaip tėvų skyrybos, santykiai su bendraamžiais, sunkumai mokykloje. Kaip Jūs manote, ar iš tiesų metams bėgant svarbiausios aktualijos išlieka tos pačios, kaip ir prieš keliasdešimt metų?
Manau, kad taip, tik tos aktualijos šiandien turbūt skaudesnės ir žiauresnės. Net nesinori apie tai kalbėti.
Vis dėlto šį rudenį Jūs su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąja biblioteka važinėjote po Vilniaus bei Alytaus regiono bibliotekas ir daug susitikinėjote su vaikais. Kokių įspūdžių parsivežėte iš šių susitikimų?
Vaikų yra įvairių. Yra, žinoma, ir skaitančių. Ir ne tik telefonines žinutes. Labiausiai jiems patinka linksmos istorijos, todėl rašytojui svarbu mokėti humoro forma, kaip dabar sakoma, „ištransliuoti“ kažką svarbaus. Ne be reikalo sakoma, kad juokas – dalykas rimtas. O susitikimuose užduodami vaikų klausimai nėra labai jau gudrūs ar netikėti. Jiems įdomu, kodėl ir kaip tapau rašytoju, kaip ilgai rašoma knyga, kokia rašytojo alga, kuri mano knyga man pačiam labiausiai patinka, kiek dar knygų parašysiu, kas įkvepia kūrybai, ar mokykloje buvau išdykęs ir t.t. Iš tų kelionių su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos bibliotekininku Petru Zurliu turbūt labiausiai nustebino viešnagė Bagaslaviškio mokykloje. Tarsi niekuo neypatingas miestelis, o mokytojai ir vaikai tikrai ypatingi – nuoširdūs, protingi, mąstantys.
Šiandien dažna šeima padejuoja, kad vaikai visiškai nemėgsta skaityti knygų. Telefonas, kompiuteris, televizorius, na, gal dar komiksų žurnalas, kur daug paveiksliukų ir mažai teksto. Gal turite patarimą tokioms šeimoms?
Prie knygos vaikas pripranta dar skaityti nemokėdamas, todėl svarbu, kad jis matytų skaitančius mamą ir tėtį. Jeigu šeimoj niekas neskaito, neskaitys ir vaikai. Nors, žinoma, būna išimčių. Svarbu, kad vaikas, kaip sakoma, užsikabintų, kad perskaitytų kokią nors linksmą, užvedančią knygą ir suprastų, kad įdomu ne tik televizorius ar internetas, kad galima įdomiai laiką praleisti su knyga rankoje. Ne viena mama man yra prisipažinusi, kad jos vaikas perskaitė „Lukošiuką“ ir pradėjo domėtis knygomis. Taigi turbūt svarbu, kad knyga vaikas nenusiviltų.
Jūsų šeimoje yra net trys Vytautai – Jūs, sūnus ir anūkas. Kaip kreipiatės vienas į kitą, kai susirenkate, pavyzdžiui, prie vieno stalo? Gal tuomet tampate Vytautu Pirmuoju? Ar Vytautu Didžiuoju?
Na taip, mūsų šeimoje – Vytautų klubas. Kartais tikrai prisireikia kokio nors prievardžio. Mane tai dažniausiai tiesiog seneliu vadina. Sūnų šaukiam Vytautu arba Vytu, o anūkas, žinoma, Vytukas.
Savo sodyboje turite įkurtą savo knygų personažų parką, kurio pradžia buvo medinė Zuikos Padūkėlio skulptūra. Kiek šiame parke yra knygų herojų? Ir gal jame atsiras vietos naujausios knygos personažui – Juzuliui?
Tų skulptūrų, regis, šešiolika. Ar bus Juzulis, nežinau. Reikia palaukti.