Raubonyse jums gerai iškarš vilną ir pavaišins skaniausiais virtieniais

Ne paslaptis, kad šiaurinė Lietuvos dalis garsėja savo virtieniais. Deda į juos praktiškai viską, kas dedasi arba ką galima sumalti. Raubonyse žmonės tikrai moka užraityti virtienius.Teisingai parašyta – virtienius. Ir jokiu būdu ne virtinius ar koldūnus. Be to, Raubonyse jums gali senoviniu būdu gerai iškaršti vilną – ir visai neskaudės.

15min, bendradarbiaudama su nauju kelionių Lietuvoje informacijos portalu www.idomiausiosvietos.lt, tęsia kelionę, kurios tikslas – paskanauti Lietuvos regionų įdomių patiekalų ir atrasti kitus Lietuvos paveldo lobius.

Raubonys – tai gyvenvietė Pasvalio rajone, kurioje susiduria keliai. Vienas veda į Rygą. Kitas – pro Biržus į Rokiškį. Trečias – „Via Baltica“ į Pasvalį ir Panevėžį.

Virtieniai istorijos kryžkelėje

Gal Raubonys taip ir būtų vadinami viena iš sovietinio tipo gyvenviečių, jei ne keletas išdavikiškų objektų, liudijančių, jog čia keliai kertasi ne be reikalo.

Netoliese stūksantis piliakalnis byloja apie tai, jog čia žiemgalių gentys gyvuoja jau daugybę amžių. O raudonų plytų malūnas tik dabar pradeda atskleisti savo paslaptis.

Taip ir paklausėme vietinių – kur čia senasis vandens malūnas? Tik pagūžčiojo pečiais. Retas žino, kad gyvena prie unikalaus objekto. O kur bendruomenės namai? Tiesiai – tokiame raudoname name, prie keliuko.

Dabar tai keliukas. O kadaise buvo pagrindinis kelias į Rygą. O tas raudonas pastatas, kurį bando iš mirusių prikelti vietos bendruomenė – XIX amžiaus vandens malūnas, kuris suko ne tik girnas, bet ir vilnos karšyklą.

Iš tiesų čia atvykome paskanauti Pasvalio kraštui būdingo patiekalo – virtienių. Juos verda daug kur, tačiau tik Pasvalio, Pakruojo ir Joniškio rajonuose jie tokie populiarūs.

Bendruomenės moterys jau minko tešlą ir ruošia įdarą. Albina Gelažienė ir Renė Tirylienė meistriškai deda varškės, bulvių, mėsos ir morkų įdarą į išminkytus tešlos skritulėlius.

Tuomet visus užraito skirtingai – tam, kad išvirus būtų lengviau atspėti įdarą. Pabandėme užraityti ir mes – kuo puikiausiai pavyko. Juk šis įgūdis jau yra kraujyje, kai gimsti kažkur Mūšos pakrantėje. Pavyzdžiui – Valakėliuose ar Paiešmeniuose.

O skonis – nenusakomai gardus. Gal dėl to, kad vaikystę primena. Atspėkite, kokie virtieniai skaniausi šio krašto žmonėms? Skanūs visi, tačiau kažkodėl mažiausiai „derantys“ yra gardžiausi.

Tai virtieniai su bulvių koše. Idealu juos valgyti vien su lydytu sviestu ir šiek tiek druskos, tačiau šįkart laikomės poniškai – lašinukų ir grietinės padažas.

Unikalios vilnų karšimo mašinos

Bendruomenės pirmininkė Gražina Paškevičienė atskleidžia, kad patalpos tik dabar yra jaukios. Anksčiau buvo labai apleistos ir lentynas puošia iš vilnos velti gražumynai. Teko rašyti projektus ir įdėti nemažai savo rankų darbo, kol malūne atsirado jauki patalpa bendruomenei.

Tuo tarpu Valdas Gikis yra didžiausias šio pastato žinovas – savo rankomis prisidėjo atkuriant vilnos karšimo aparatus.

Reikia pažymėti, kad Tatulos upės vanduo buvo gerokai įkinkytas į darbą. Jis sukdavo ne tik girnas, bet ir dabar jau Lietuvoje unikalias vilnos pramonės mašinas.

Jos išliko veikiančios iki šių dienų tik dėl to, kad karšykla dirbo per visą sovietmetį ir veikė dar prieš 15 metų. Name gyveno žmonės, kurie, tikėtina, atbaidė metalo vagis.

Beje – apie metalo kainą. Vienas veikėjas, kadaise paveldėjęs kitą karšyklą, visas stakles supjaustė ir atidavė metalo supirkėjams. Buvo ramu, kol vienas užsienietis pasiūlė 100 tūkst. litų už jo turėtas neveikiančias stakles.

Žinoma, mašinas reikėjo kaip reikiant paremontuoti, nes paskutiniais metais niekas jų neprižiūrėjo, tik be perstojo naudojo. Mašinas gerą pusę amžiaus suko jau ne vanduo, o senutėlis sovietinis elektros variklis. Jis veikia iki šiol.

Kaip vilna virsta siūlais?

Valdas išverčia ant grindų maišą prastos vilnos – tik tokios šiandien turime. Pirmasis aparatas, kuris praryja vilną, ją gerokai iškedena – išpešioja lyg vilko dantimis.

Patalpoje kažkoks kvapas, o grindys riebios. Pasirodo, žmonės vilną mirkydavo dyzelinu, kad ši suminkštėtų. Taip nutinka dėl to, kad dyzelinas atskiedžia vilnoje esantį avies riebalą – lanoliną. Dyzelinas taip pat saugojo vilną nuo kandžių bei kitų parazitų.

Gautus vilnos skutelius kišame į pirmo karšimo aparatą. Kaip vaizdingiau nupasakoti karšimo mašiną? Įsivaizduokite didžiulį būgną. Ant jo – tuzinas mažesnių būgnų. Pusė jų sukasi lėčiau, o pusė greičiau.

Visi šie būgnai apvynioti specialiu audiniu su mažytėmis metalinėmis adatėlėmis. Ant vienų būgnų jos ilgesnės, ant kitų – trumpesnės.

Viskas tiksliai suskaičiuota milimetro tikslumu. Vienoje mašinoje yra suvyniota per 300 metro minėto dygliuoto audinio.

Ties viena vieta vilna kažkodėl veliasi. Meistras paaiškino – taip yra dėl to, kad paskutiniu metu čia dirbo moterys, kurios nepajėgė nukelti ir išvalyti būgnų. Šveitė besisukančius – vieną šepetį mašina įtraukė. Per kitą galą šepetys išlindo degtukų pavidalu.

Galiausiai vilna plonu sluoksniu vyniojasi ant didelio medinio būgno. Susidaro kažkas panašaus į storą vilnonę antklodę. Vėliau ši anklodė leidžiama per kitus aparatus, kurie taip pat atlieka kedenimo funkciją. Paskutinis šioje eilėje aparatas pagamina vilnonį knatą.

Tai dar ne siūlas, nes knatas lengvai trūksta. Jį reikia susukti. Čia pasitarnauja rankinis agregatas su 150 ričių. Ant kiekvienos iš jų vyniojamas jau susuktas knatas.

Dar gyvas žmogus, kuris daugelį metų su šiomis staklėmis darbavosi. Jis Valdui papasakojo daugybę techninių dalykų. Šis žmogus dabar jau visiškai aklas. Anuomet jis ranka jausdavo, ar kietai susisuka siūlas. Didžiulį aparatą stumdė keliais. Pats pritaisė virvutę, kuri sustabdo aparatą.

Gautus siūlus vėliau suvynioja į sruogas. Jei reikia – suveja kelis siūlus į vieną giją. Viskas taip, kaip nori užsakovas.

Valdas rado ne vieną iškalbingą etiketę, pagal kurias sunku rasti tikrąjį staklių gamintoją.

Greičiausiai visos staklės yra europietiškos – vokiškos. Jas galėjo importuoti vieno žydo iš Daugpilio bendrovė, o užsakovas – Carinė Rusija.

Jei kalbėti rimtai – Raubonių malūne išlikęs vilnų karšimo techninis paveldas yra unikalus Lietuvoje. Paveldu tampa ir elektriniai sovietiniai malūno agregatai. Dauguma šeštajame dešimetyje pagaminti Voronežo fabrike.

Negana to – karšykla ir malūnas puikiai veikia, tačiau jau ne pramonei, o pažintiniais tikslais. Tikimasi, kad netrukus karšyklą vėl suks ne elektra, o Tatulos vanduo.

Malūno atgaivinimas – viena Valdo svajonių. Jis taip pat svajoja iš vilnos pagaminti namą. Gal nedidelį spės sumeistrauti dar iki Raubonių vilnonės šventės, kuri vyks rugsėjo pradžioje.