Restauruotas istorinius virsmus išgyvenęs koplytstulpis
Po restauravimo į buvimo vietą sugrąžintas koplytstulpis Godlaukyje. Naujais langeliais į sodybos kiemą žvelgia šešiakampė koplytėlė, atnaujinti šventieji, XX a. 3 dešimtmetyje išdrožti šiluviškio knygnešio, dievdirbio Kazimiero Roseno.
Rengiantis Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 m. jubiliejui Raseinių rajone, tarp numatytų programos priemonių surasta lėšų šios vertingos kultūros vertybės restauravimui.
Leono Kubilinsko sodybos Godlaukio kaime ramybę saugantis koplytstulpis išgyveno įvairius istorinius virsmus. Karo laikotarpiu jis nenukentėjo, nors per kiemą švilpė rusų ir vokiečių kulkos, sprogimas nušlavė ūkinį pastatą. Sūnus Rimantas, vos kelerių metų būdamas, mėgo stebėti per kiemą skriejančias kulkas, susišaudymus, matė pokario rezistencijos dalyvius, kovojusius greta esančiame Bedančių – Plauginių miške. Nors L. Kubilinsko šeimai priklausė tik 14 ha žemės, su paskutiniu vežimu 1951 m. iš Lietuvos buvo išvežta ir jų šeima, tėvas ir kolūkio nariu jau buvo tapęs, bet tai negelbėjo. Skaudūs gyvenimo posūkiai neatšaldė žemaitiško tvirtumo ir gyvybingumo: grįžęs iš tremties 1955 m. L. Kubilinskas su šeima kūrėsi pasikeitusioje sodyboje: gražus namas su stiklo gonkelėmis išvežtas net į Tytuvėnus, ten gyvena kiti…Teko statytis naują, kad ir nediduką. Grįžusių Kubilinskų laukė ąžuolas, klėtelė, išdaužyta, sugriuvusi koplytėlė. Šeimos džiaugsmui, šventųjų skulptūrėlės nenukentėjo: gal piktą ranką sulaikė tas, kuo netikėta, bet bijota? Paremontuota koplytėlė pokario metais buvo tikra išgyvenimo ir vilties liudytoja.
Godlaukio kaimo sodybą aplenkė ir sodybų tuštėjimo metas, dažno lietuvio širdyje palikęs tuštumą. Kubilinskų sodyboje tuščia nebūna, ypač vasaromis, kai giminaičiai renkasi pabendrauti dideliame kieme. Santūriai į susirinkusius iš koplytėlės žvelgia Rūpintojėlis, Šv. Jonas Nepomukas, Švč. Mergelė Marija Maloningoji, Švč. Dievo Motina su kūdikiu ant rankų, Nukryžiuotasis.
Archyve rastose 1973 m. fotonuotraukose dar matosi originali koplytėlė, ornamentuoti langeliai. Sodybos savininkas entuziastingais 1991 m. pakeitė ąžuolinį koplytėlės stulpą, dukra Aldona kaip įmanydama stengėsi skulptūrėles apsaugoti nuo blogo oro, darganų, bet to neužteko, vertingoms skulptūroms išsaugoti. Šiaulių „Aušros“ muziejaus restauratoriams teko užduotis išsaugoti kultūros vertybės autentiškumą, pašalinti avarinę būklę, atlikti technologinius tyrimus, konservuoti medieną, metalines dangas, atkurti neišlikusius fragmentus, surinkti istorinę bei ikonografinę medžiagą. Atnaujinimo darbus atliko Šiaulių „Aušros” muziejaus Restauravimo centro restauratoriai Angelina Kaušiuvienė (medis), Ramūnas Šambaras (metalas), stalius Vilius Ivoškus.
Šis objektas – vienas iš patraukliausių Dubysos regioninio parko lankytinų vietų, susijusių su Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus bei Lyduvėnų geležinkelio tilto 100 metų sukaktimi.
