Riešinės – atgimusi tradicija
Lietuvos respublikos seimas 2017 metus paskelbė Tautinio kostiumo metais. Tautinis drabužis, pirmiausia – nacionalinės kultūros išraiška, vienas svarbiausių tautos ir valstybės simbolių, dėvėdami tautinius drabužius puoselėjame su tuo susijusias tradicijas.
Tautinio kostiumo metus pažymėjome pakvietę visus besidominčius tautodaile į susitikimą Panevėžio Šiaurinėje bibliotekoje su riešinių mezgimo tradicijos atgaivintoja Lietuvoje Irena Felomena Juškiene. Mūsų bibliotekos lankytojai jau nuo sausio mėn. galėjo susipažinti su riešinių paroda, kurioje autorė eksponuoja XIX a. – XX a. pr. atkurtas riešines. Šia tautinio rūbo detale autorė susižavėjo prieš 20 metų, kai tuometinė folkloro ansamblio „Ūla“ vadovė A. Ragevičienė supažindino su tautiniu kostiumu. Kaip pasakoja autorė, apžiūrint Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus etnografė S. Bernotienė parodė, iki tol dar mums nematytas, riešines ir tarė: „Nesuprantu, kodėl lietuvaitės nebenešioja riešinių, juk vaikščiotų kaip princesės“. Šie žodžiai paskatino plačiau pasidomėti ir pagal muziejų fonduose išlikusius riešinių pavyzdžius atkurti jų kopijas. Profesionaliai atkurta aprangos detalė buvo prikelta naujam gyvenimui ir pasklido po Lietuvą. Pirmoji paroda įvyko 2002 Reikjavike, Islandijoje, o kiek parodų surengta Lietuvoje I.F. Juškienė jau ir nebeskaičiuoja.
O trumpą „pažinties“ istoriją su riešinėmis autorė sudėjo į knygą „Riešinės“. Riešinės skirtinguose regionuose dar buvo vadinamos: antriešiais, čiurneliais, čiurnėmis, mankietais, maukėmis, pirščionkomis, rankapkomis, rankelkomis, rankavėcomis, rankovėlėmis, rankovėčiais, riešeliais, rukaukomis, rumpiais, runkovikais ir t. t. XIX a. – XX a. pr. Lietuvoje riešines nešiojo vyrai, moterys ir vaikai tiek kasdien tiek išeigai. Kasdienai skirtos riešinės buvo dėvimos šaltuoju metų laiku dirbant įvairius lauko darbus. Jas dažniausiai megzdavo iš įvairių siūlų likučių, yra išlikusių ir tokių margų, kur kiekviena riešinės eilutė prasideda vis iš kitos spalvos siūlo. Išeigai skirtas, vienspalves ir spalvotas riešines, mezgė iš aukštos kokybės plonų vilnonių siūlų. Pačios puošniausios būdavo su raštais, kuriems išmegzti naudojo baltus, rečiau spalvotus karoliukus. Autorės žiniomis, tiek Lietuvoje tiek kaimyninėse šalyse tyrinėtų riešinių raštai bei mezgimo technologija skiriasi nežymiai. Šiandien atgimę riešinės ne tik puošia, bet ir šildo mūsų rankas, pasak vienos vilnietės gydytojos – „kiekviena save gerbianti moteris privalo dėvėti riešines“.
Susitikimo metu I. F. Juškienė pristatė dar vieną populiarią, pažintinę knygą „Nuo pintinės iki rankinės“, kuri supažindina su XIX–XX a. laikotarpiu Lietuvoje naudotų įvairių dėklų (piniginių, ryšulių, maišelių, krepšių, krepšelių, pintinių ir pan.) paskirtimi ir gaminimo būdais.
Kaip pati autorė prisimena, vaikystėje kartu su sese ir mama eidavo į bažnyčią, mama nešdavosi juodą ridikiulį ir kaip pati sakydavo, „nešuosi tik dėl mados“. Šiuo laiku nei viena moteris savęs neįsivaizduoja be rankinės. Tai šio leidinio tikslas – atkreipti dėmesį į tautos žmonių kūrybingumą ir parodyti ką galima pasidaryti patiems. Knygos autorė su renginio dalyviais pasidalino ne tik sukaupta patirtimi renkant medžiagą apie savadarbius bei amatininkų dirbinius, importinius ir pramoninius gaminius, bet ir pademonstravo iš karoliukų vertą piniginę, maišelį-piniginę puoštą karoliukais, dviejų dalių nertą piniginę, kuri sulaukė susirinkusių damų nemažo susidomėjimo. Ne viena renginio dalyvė su nostalgija prisiminė tinklelius – „sietkeles“, rištus (pinikai) krepšius, siuvinėtus medvilninius maišelius įvairiems daiktams laikyti.
Norintiems patiems pasigaminti vieną ar kitą gaminį knygoje yra nemažai pavyzdžių ir paaiškinamųjų gamybos technikos detalių, o leidinio pabaigoje autorė pateikia ir papildomos informacijos apie kai kurių daiktų gamybos procesus: nėrimą, mezgimą, vėrimą. Visi besidomintys tautos etnine kultūra I.F. Juškienės knygas, kurias išleido etninės kultūros centras ras Šiaurinėje bibliotekoje.
