Romaldas Abugelis: Tėvas Stanislovas. Gyventi garsiai, o mirti tyliai…

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2018 m. rugsėjo 29 d. bus minimos 100-osios vienuolio kapucino, kunigo, pamokslininko, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvio Tėvo Stanislovo – Algirdo Mykolo Dobrovolskio gimimo metinės, suvokdamas jo indėlį į Lietuvos žmonių dvasinių vertybių puoselėjimą ir tautinės savimonės žadinimą, taip pat pastangas gelbstint krašto žydus Antrojo pasaulinio karo metais bei ilgametę pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms, paskelbė 2018 metus Tėvo Stanislovo metais.

Gyventi garsiai, o mirti tyliai…

Raineris Marija Rilkė

Šie žymaus vokiečių rašytojo ir filosofo žodžiai puikiai tinka apibūdinti Algirdo Mykolo Dobrovolskio, daugumai mūsų žinomo kaip Tėvo Stanislovo, gyvenimui.

Nediduką, nuošalų Kėdainių rajono Paberžės bažnytkaimį jis išgarsino ir pavertė viena patraukliausių dvasios atgaivos vietų Lietuvoje.

Tėvas Stanislovas mirė 2005 m. birželio 23 dieną. Maždaug prieš tris savaites iki mirties jis Paberžės bažnyčioje aukojo paskutines šv. Mišias. Aukojo sėdėdamas, nes sunkios ligos pakirstas jau neturėjo jėgų savo rankose išlaikyti Biblijos ir taurės. Pamokslą sakė viduryje bažnyčios, prie pat žmonių.

Paskutiniai žodžiai buvo šie: „Kai jūsų kūnas bus visiškai paliegęs ir nusilpęs tiek, kad nebegalėsite net rankos pakelti, pasistenkite, kad siela išliktų šviesi…Tai to nuoširdžiausiai aš jums ir linkiu.“

Kęsdamas baisius skausmus išėjo guosdamas kitus, ramiai ir tyliai.

Su 86 metus nugyvenusio Tėvo Stanislovo vardu susiję daug vietovių Lietuvoje.

Gimė Radviliškyje, būdamas aštuoniolikos įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną, studijavo Kauno kunigų seminarijoje, Kauno katedroje aukojo savo pirmąsias šv. Mišias, dirbo Petrašiūnų kapucinų vienuolyne, Jurbarko rajono Vertimų ir Ukmergės rajono Žemaitkiemio parapijose, Joniškio rajono Juodeikių bažnyčioje, Milašaičiuose ir Butkiškėje Rasenių rajone, Dotnuvoje rūpinosi vienuolyno restauravimu. Tačiau net 39 metus jis praleido kurdamas ir puoselėdamas Paberžę.

Tiesa, ne savo noru jam teko pabuvoti ir už Lietuvos ribų. Ugningi jauno kunigo pamokslai, kviečiantys melstis už Sibiro tremtinius ir kalinius, nešvęsti svetimos valdžios primestų švenčių užkliuvo tuometinei valdžiai.

1948 m. jis buvo areštuotas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio Intos anglies kasyklose. 1956 m. buvo paleistas, bet 1957 m. vėl ištremtas. Šįkart į Vorkutą.

Net ir po tremties Tėvas Stanislovas buvo persekiojamas, daromos kratos, naikinami jo pamokslai. Bet jis niekada nepalūžo. Su didžiuliu pasitikėjimu visus ir visada kvietė remtis tikėjimu, meile ir viltimi.

Jo dvasios stiprybę gerai iliustruoja prisiminimai iš „viešnagės“ Sibire: „Nuleidžia mus vagonėliais į šachtą, o paskui varo ilgais tuneliais iki tų vietų, kur reikia anglį kapoti. Aš einu ir kad giedu, kad giedu ! O kaip skamba !”

Kunigas į Paberžę buvo paskirtas 1966 metais. Tėvas Stanislovas kruopščiai suremontavo ir savitai išpuošė Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią, statytą IX a. viduryje ir menančią joje kunigavusį vieną pagrindinių 1863 m. sukilimo vadų Antaną Mackevičių.

Šventovė tviska ne auksu, marmuru ar spalvomis, bet paprastumu ir natūralumu. Vyrauja medis, kitos natūralios medžiagos, o ją puošia kunigo rūpesčiu atrestauruotos skulptūros ir paveikslai. Ir tik Saulės pažadintos vitražų spalvos žaismingai išpuošia bažnyčios sietynus ir krikštyklos altorėlį.

Tėvo Stanislovo rankų prisilietimą mena daugelis daiktų, esančių klebonijoje, svirne ir kituose pastatuose. Ištisos naujam gyvenimui prikeltų daiktų kolekcijos: liturginių drabužių, procesinių žibintų, varpelių, maldaknygių ir net raktų bei …varinių puodų. Kunigas ypač mėgo meistravoti kryžius – saulutes.

Jų su špitolės ir kitais lankytojais padirbęs ne vieną tūkstantį. O kur dar meniškai ant sienų sudėlioti paveikslų rėmelių elementai ir kiti smagūs pažiūrėti kūriniai… Darbas, kaip ir malda, jam teikė ramybę. Jis virtuoziškai sugebėjo panaudoti darbo terapiją, siekiantiems ištrūkti iš įvairių priklausomybių ir atsitiesti prasmingam gyvenimui.

Tėvas Stanislovas kunigystei pašventė 60 savo gyvenimo metų.

Po Paberžėje aukotų šv. Mišių ir šios progos paminėjimo jis gavo pilną krepšį įvairiausių vaisių. Vos panešdamas didžiulę pintinę, dalijo juos susirinkusiems, o išdalinęs pasakė: „Aš dabar toks laimingas. Žmogus laimingas tik duodamas, bet ne imdamas“.

Būdamas vienuoliu, Tėvas Stanislovas niekada nesijautė vienišu, nes labai mylėjo visus žmones. Sakralinių pastatų durys, kaip ir jo širdis, visuomet buvo atviros.

Turėjęs ypatingų oratorinių ir pedagoginių sugebėjimų, jis žmones traukė kaip magnetas. Jis sugebėjo kiekvieną sutikti su šypsena ir geru žodžiu, mokėjo suprasti, atjausti ir padėti. Ir tai darė su didžiule meile. Jis siekė santarvės, skleidė ramybę ir žmogišką šilumą, gėrį ir grožį.

Išlikti tvirtu net ir sunkiausiose situacijose jam padėjo filosofinis požiūris į gyvenimą. Sąmoningumo ir išminties jis sėmėsi iš Rainerio Marijos Rilkės poezijos, Franco Kafkos, Fridricho Diurenmato kūrinių, filosofų Martino Heidegerio, Karlo Jasperso ir kitų žymių mąstytojų darbų.

Kunigas palaidotas šalia Paberžės bažnyčios, šventoriuje. Jo kapą puošia neįprastas medinis kryžius. Su trimis mazgais, simbolizuojančiais ankstyvoje jaunystėje duotus vienuolio įžadus: neturto, skaistybės ir paklusnumo Šventoriuje palaidotas ir Paberžę valdžiusių baronų Šilingų atstovas, vienas iš Paberžės bažnyčios fundatorių, Stanislovas Šilingas.

Kviečiu skaitytojus aplankyti Paberžę, kad pajustumėte ypatingą šios vietovės aurą, kad patirtumėte apsivalymo, dvasinio atsigavimo ir praturtėjimo jausmą. O kad gausiau pasisemtumėte Tėvo Stanislono išminties krislų, paprašykite ekskursijos vedliu pabūti knygos „Sielų gydytojas“ autorę, ne vieną dešimtmetį nuoširdžiai talkinusią kunigui daugelyje jo darbų, muziejininkę Reginą Galvanauskienę.