Rūdiškių bibliotekoje – biblioterapinis užsiėmimas „Pavasaris gamtoje ir sieloje“
Pavasaris – tai gamtos atgimimas, gėlių žydėjimas, spalvų gausa, o mums – žmonėms – naujos viltys ir troškimų įgyvendinimas… Po ilgo karantino, laikantis visų saugumo reikalavimų, Rūdiškių biblioteka pakvietė Skaitytojų klubo narius ir miestelio gyventojus į biblioterapinį užsiėmimą, kuris labai tiko pavasario temai „Pavasaris gamtoje ir sieloje“. Į mūsų susitikimą atvyko viešnia – Rasa Derenčienė iš Vilniaus nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Ji – filologė, literatūrologė, Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė, LNB Skaitytojų klubo vedėja, kuriai labai įdomu pasisvečiuoti kolegų bibliotekoje bei susipažinti su Rūdiškių bibliotekos Skaitytojų klubo nariais.
Viešnia trumpai papasakojo apie biblioterapiją. Šios terapijos metodai skatina atrasti skaitymo ir rašymo džiaugsmą, įsijaučiant į gerą, pozityviai nuteikiančią literatūrą, kuri praplečia žmogaus akiratį ir suteikia galimybę į savo problemas pažvelgti iš šalies. Be to, knygų terapijos dėka skatinama savyje ieškoti jėgų keisti požiūrį į situaciją, išsklaidyti neigiamas emocijas, susikaupusias nuo kasdieninio streso, šiuo atveju, ilgo nebendravimo gyvai.
Susitikimą pradėjome Henriko Radausko eilėraščiu „Gėlės ir vėjas“, kuris įnešė įvairių minčių. O kokia gėlė galėjo pražysti baltai? Vėliau išklausėme iš Annos Saksės knygos „Pasakos apie gėles“ pasaką „Jazminas“. Tai tekstai apie spalvas ir gėles, kurios tikrai tiko moteriškai auditorijai ir sukėlė daug emocijų, asmeninių išgyvenimų, patirtų klausantis skaitomų kūrinių. Skaitytojos gana drąsiai ir aktyviai reiškė mintis bei savo nuomonę. Vėliau buvo pateikta pagrindinė susitikimo užduotis: sukurti 10–15 sakinių pasakojimą apie save kaip gėlę, kalbant pirmuoju asmeniu. Papasakoti, kokia jūs gėlė esate, kokios spalvos, kur augate, ką matote šalia ir t.t. Pradėti pasakojimą „Aš esu…“. Susikaupusios skaitytojos įniko į rašymą, nes po 10 minučių jau klausėmės dalyvių kūrybos, kuri dažniausiai ir atitiko kiekvienos charakterį, būseną bei lūkesčius. Mūsų mielos senjorės kartais pasimesdavo tarp kelių gėlių, nes vienokia gėle buvo jaunystėje, dabar tapo kitokia – kuklesne gėle.
Susitikimo pabaigoje viešnia iš Vilniaus pacitavo ištrauką iš knygos „Vienos sielos istorija“, šventos Teresėlės autobiografinių rankraščių: „Aš daug kartų svarsčiau, kodėl gerasis Dievas kai kam suteikia pirmenybę, kodėl ne visoms sieloms vienodai atseikėja malonių… Jėzus teikėsi man atskleisti šią paslaptį. Jis prieš mano akis atvėrė gamtos knygą, ir aš supratau, kad visos Jo sukurtos gėlės yra gražios, kad rožės žavesys ir lelijų baltumas neužgožia mažos žibuoklės kvapo arba saulutės nuostabaus kuklumo. Aš supratau, kad jeigu visos kuklios gėlės įsigeistų būti rožės, tai gamta prarastų pavasarinį puošnumą, laukai nebebūtų nusėti mažomis gėlelėmis… Sielos – taip pat Jėzaus sodas.“
Pasiteiravus, su kokiomis nuotaikomis dalyvės išeina, ką gavo iš šio susitikimo, skaitytojos negailėjo pagyrimų ir gerų žodžių mūsų veiklai. Sakė, kad tokio renginio dar nebuvo, kad niekada net nepagalvojo, kad gėlės – tai mes! Dėkojo, kad pavyko geriau suprasti save, kad šios pasakos klausymas turi teigiamą rezultatą psichinei sveikatai bei gyvenimo problemų sprendimui. O rašymas daugeliui nebuvo problema, netgi – paskata kūrybai.
Anot britų filosofo ir rašytojo Alaino de Bottono, „Mes dažnai pamirštame, kokie dėkingi turime būti tiems, kurie rekomenduoja mums knygą, reikiamu laiku atrakinančią duris į nepažintas mūsų sielos gelmes.“ Skaitykime ir rekomenduokime kitiems geras knygas – vaistus sielai.
Iki kito susitikimo!
