Rusnės stebuklai – nuo paminklo Mahatmai Ghandi iki moterims seksualumą grąžinančio medžio

Rusnė – didžiausia sala Lietuvoje, o to paties pavadinimo miestelis yra vienintelis lietuviškas miestelis saloje. Tačiau tai – toli gražu ne vieninteliai įdomūs faktai, kuriuos sužinosite apsilankę ten. Šilutės rajone esanti vietovė tikrai turi kuo nustebinti net ir daug ką mačiusius keliautojus.

Kas bendro tarp Rusnės ir Indijos politinio lyderio?

Atsakymas į šį klausimą susideda iš vieno sakinio. Būtent Rusnės miestelyje yra paminklas žymiam Indijos politikui ir visuomenės veikėjui Mahatmai Ghandi atminti.

Jis pastatytas 2015 metų spalį. Greta M.Ghandi „eina“ jo bendražygis – Rusnės sūnumi vadinamas Hermanas Kalenbachas. Jis – Lietuvos žydų kilmės Pietų Afrikos architektas, sionistas. Būtent jis susieja indų tautos tėvu vadinamą M.Ghandi ir Rusnę.

H.Kalenbacho vaikystė prabėgo Mažojoje Lietuvoje, Rusnėje. Šeimoje augo šeši broliai ir viena sesuo. Tėvas Kalmanas Leiba Kalenbachas buvo melamedas, bet Rusnėje nedirbo mokytoju. Čia jis turėjo didelę lentpjūvę, sėkmingai prekiavo mediena. Turimi duomenys rodo, kad šeimos lentpjūvė ir gyvenamasis namas stovėjo netoli Nemuno, kuriame maudytis mėgo visa šeima. O į sportą linkusį H.Kalenbachą upė traukte traukė. Nemune jis išmoko plaukti, žiemą mėgdavo čiuožinėti.

Baigęs architektūros studijas jis tuo užsiėmė visame pasaulyje. Profesija nuvedė net į Pietų Afriką. 1904 m. H.Kalenbachas susipažino su M.Gandi, o po kelerių metų tapo jo politiniu bendražygiu ir net pagrindiniu jo veiklos finansiniu rėmėju, kartu organizavo taikias protesto akcijas bei jose dalyvavo. Dėl to kartu su M.Gandi 1913 m. rusniškis trims mėnesiams buvo įkalintas.

1904 m. H.Kalenbachas susipažino su M.Gandi, o po kelerių metų tapo jo politiniu bendražygiu ir net pagrindiniu jo veiklos finansiniu rėmėju, kartu organizavo taikias protesto akcijas bei jose dalyvavo. Dėl to kartu su M.Gandi 1913 m. rusniškis trims mėnesiams buvo įkalintas.

Rusnėje paminklas pastatytas Atmatos krantinėje, kuri ir iki šiol buvo vietinių mėgstama pasivaikščiojimo vieta.

Senąją Kuršių marių ribą menantis Uostadvario švyturys

Ant Atmatos upės kranto, į salos vandenis ir apylinkes žvalgosi senasis Uostadvario švyturys, pastatytas 1876 m. Kelis dešimtmečius navigacijai tarnavęs švyturys šiomis dienomis tapo Rusnės svečių pamėgtu apžvalgos bokštu.

Šis švyturys yra taisyklingo aštuonkampio formos, sienų briaunos papuoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis, išorinės sienos sumūrytos iš raudonų plytų. Į apžvalgos aikštelę veda įvijiniai betoniniai laiptai.

Švyturio aukštis 18 m, jis sujungtas su švyturio sargo gyvenamuoju namu. Tiesa, šiemet ilgametis Uostadvario švyturininkas staiga mirė. Bendravusieji su juo tikino, jog tai buvo švyturio siela, atvykusiems dovanojęs įsimintinus pasakojimus apie šios vietos istoriją.

Beje, ar žinojote, kad kažkada Uostadvario uostą siekė Kuršių marios? Būtent tada švyturys ir buvo naudojamas pagal paskirtį, o ne tik kaip turistinis objektas.

Abejojantiems, ar verta kilti į jo apžvalgos aikštelę, patariame: tikrai verta. Nuo jos atsiveria puiki Rusnės ir Minijos apylinkių panorama. Tik perspėjame, kad viršuje visada vėjuota. Tad visos asmenukės ir fotosesijų nuotraukos atrodys maždaug taip:

Greta švyturio – naujas ir modernus Uostadvario uostas. Čia savo laivus laiko nemažai privačių asmenų, įmonių. Taip pat iš čia galima užsakytu laivu per Kuršių marias pasiekti Neringą ir ten praleidus kelias valandas sugrįžti atgal.

Atvažiavus iki švyturio aplankykite ir ant Vilkinės upės 1907 metais pastatytą vandens kėlimo stotį su garo turbina. Ji susiurbia pievų vandens perteklių ir nuleidžia jį į Atmatą, taip apsaugodama vietinius nuo potvynio.

Ši vandens kėlimo stotis buvo pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvoje. 1970 m. šalia senosios buvo įrengta šiuolaikiška elektra varoma siurblinė, kuri dabar ir naudojama potvynio metu.

Šiuo metu senoji vandens kėlimo stotis, kaip ir Uostadvario švyturys, yra paskelbta technikos istorijos paminklu. Prieš keletą metų rekonstravus dabar stotyje įrengtas Šilutės polderių muziejus. Jame paaiškinama ne tik tai, kas tie polderiai, skambantys kaip visiems gerai žinomi „folderiai“. Čia galima vaizdžiai pamatyti, kaip pamario žmonės kovojo ir kovoja su vandens pertekliumi.

Privatus senienų muziejus

Prieš patekdami į šią vietą turėsite asmeniškai susipažinti su Rusnės salos seniūne. Surasti ją nesunku – Dalios Drobnienės pilna visur, o ją pažįsta visi rusniškiai, kurių šiuo metu saloje ne tiek ir daug – vos 1600 (palyginimui, 2000-aisiais buvo 6000 – aut. past.). Tačiau esame tikri, kad smalsūs lankytojai ras kelią į Drobnių sodybą ir turės progą pasimėgauti jų nuolat pildomu istorinių senienų lobynu.

O jis iš tiesų įspūdingas ir kartais net 30-mečius verčia spėlioti: kam buvo skirtas vienas ar kitas daiktas. Pabandykite pažaisti ir jūs. Ar žinote, kam skirtas tas didelis aliuminis bliūdas? O greta jo esantys daiktai?

Neoficialų muziejų pradėjusi kurti Rusnės seniūnė sako, jog eksponatų netrūksta, kur kas labiau – laiko, kad juos paruoštų „ekskursijoms“. Garantuojame, jog apsilankę šiame mini muziejuje atrasite nematytų dalykų. Arba tokių, kurie primins kažkur vaikystėje, kaime pas senelius, matytus daiktus ir privers sukti galvą: ką su jais darydavo bočius ar baba.

Seksualumą moterims sugrąžinanti vieta

Iš karto prisipažinsime, kad patys šioje vietoje nesilankėme. Tik praplaukėme pro šalį. Prieš tai išgirdome seniūnės patarimą, ką daryti plaukiant po tiltu netekėjusioms merginoms, svajojančioms apie vestuves. Nežinote? Išduosiu – reikia rėkti.

Jei jums šis patarimas nebeaktualus (esate laimingai ištekėjusi arba nenorite tapti žmona), greičiausiai kur kas įdomesne vieta pasirodys Pakalnės upės pakrantėje stovintis medis.

Kuo jis ypatingas? Pasak istoriją apie šį objektą pasakojusio rusniškio Kęstučio Laukevičiaus, savo forma šis medis primena moters paslėpsnius, o apsilankymas šioje vietoje turėtų pažadinti seksualinę moters energiją.

Tiesa tai ar Rusnėje gimstanti nauja legenda – sunku pasakyti. Tačiau, jei būdami Rusnėje plauksite Pakalnės upe kartu su K.Laukevičiumi vienu iš jo laivų, paprašykite ten nuplukdyti.

Jo laivų patogumą ir patikimumą šiemet išbandė „Nacionalinės ekspedicijos: Nemunu per Lietuvą“ dalyviai.

Plaukdami upėmis turėsite progos kitu kampu išvysti Rusnės gyvenimą ir pajusti neįtikėtiną ramybę. Pamojuokite vietiniams senukams, kuriuos būtinai išvysite praplaukdami pro šalį.

Tai tik maža dalis to, ką Rusnėje galima pamatyti vos per dieną. Užsukus į salos etnokultūros ir informacijos centrą tikrai gausite daugybę rekomendacijų, ką verta išbandyti šiame Mažosios Lietuvos kampelyje. Tiems, kurie pirmenybę teikia internetiniams šaltiniams, siūlome spausti čia.