Samariečių socialinėse dirbtuvėse kuriami unikalūs lininiai krepšiai

Kaunietė Indrė nuo praėjusių metų birželio darbuojasi Lietuvos samariečių bendrijos socialinėse dirbtuvėse, čia gaminamus lininius krepšius puošia ir jos piešiniai. Jauna moteris sako, kad piešti niekur nesimokė.

„Dirbtuvėse viską darom – piešiam, siuvinėjam, neriam, mezgam. Pasišnekam, pasitariam, turim daugiau laisvo laiko, galim daug ką išbandyti“, – pasakoja Indrė. Paskatinta dirbtuvių vadovių neseniai ji net nusimezgė suknelę ir džiaugiasi, kad niekas tokios neturi – ji yra vienetinė, nepakartojama, kaip ir jos piešiniai ant maišelių.

Indrei lankytis dirbtuvėse patinka dėl galimybės kurti ir bendrauti. Tiesa, per karantiną bendravimas persikėlė į internetą – ji su naujomis draugėmis kasdien susitinka feisbuko grupėje. Ateiti į dirbtuves Indre paragino meistrė Dalia Baranauskienė. „Ji – mano kaimynė, sutikusi laiptinėje pakviečiau ateiti, pabandyti ir labai džiaugiuosi, kad Indrė pas mus pasiliko. Matau, kaip jai svarbu jaustis reikalinga“, – sako Dalia.

Ji ir pati džiaugiasi radusi savo vietą: „Man patinka, kad turiu tokį prasmingą darbą, jis mane tiesiog „veža“. Labai gera dirbti su tais žmonėmis ir smagu, kad jiems tokia veikla patinka, jie nuoširdžiai džiaugiasi, kai sekasi.“

Darom tai, ką geriausiai išmanom

Lietuvos samariečių bendrijos prezidentas Sigytas Klimas sako, kad samariečiai visada stengiasi padėti likimo nuskriaustiems žmonėms, prisidėti mažinant įvairių visuomenės grupių socialinę atskirtį, todėl bendrija ryžosi dalyvauti projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ ir įkurti dirbtuves.

„Nusprendėm daryti tai, ką geriausiai išmanom. Turim patirties siuvimo srityje: socialinio darbuotojo padėjėja Regita Yakobchuk Gervytė yra baigusi siuvimo technologo specialybę, aš esu turėjęs savo siuvyklą, meistrė Dalia pagal diplomą – tekstilininkė. Pagalvojom, kad galim iš natūralaus lino atraižų siūti maišelius ir juos dekoruoti. Nusipirkom naujos įrangos, priemonių, dažų, susikvietėm žmones ir žiūrėjom, ką jie gali daryti. Vieni bandė siūti, kiti – siuvinėti, piešti, kas kam prie širdies“, – pasakoja S. Klimas.  

„Labai puikus mūsų prezidentas, parūpina visko, ko reikia“, – sako Dalia. Geru žodžiu ji mini ir Regitą, kuri rūpinasi, kad darbas vyktų sklandžiai. Nuo birželio 18 d. veikiančiose dirbtuvėse darbuojasi 12 žmonių, dauguma jų turi intelekto ar psichikos negalią. Iki karantino du kartus per savaitę ateidavo dar 10 Negalią turinčių asmenų centro „Korys“ lankytojų. Meistrė pripažįsta, kad su jais dirbti nebuvo lengva: „Viena vos spėdavau – vienas nemoka siūlo įverti į adatą, kitam siūlas išsivėrė, trečiam nutrūko, – taip ir eini ratu nuo vieno prie kito.“

Vis dėlto Dalia stengėsi su visais rasti bendrą kalbą, kiekvienam rasti veiklos. Geru žodžiu ji mini centro „Korys“ lankytoją Mariuką: „Buvom gavę bulvių maišams skirto audinio, Mariukui pasiūliau ant šio audinio piešti mandalą. Piešėm kartu – aš dedu brūkšnelį, ir jis šalia, išėjo tikrai graži mandala“, – pasakoja meistrė.

Kiekvienas atskleidžia savo gabumus

Nuolatinių dirbtuvių dalyvių amžius įvairus – jauniausiai merginai – 19, vyriausiam Virgiui – 62-eji, pasak meistrės, jis kompanijoje yra vienintelis vyras: „Kai Virgis pabandė piešti tekstiliniais dažais, pamatėm, kad turi savo braižą, ir jis pas mus puikiai pritapo.“

Dalia turi ką papasakoti apie kiekvieną. Pavyzdžiui, Dovilei – 21-eri, ji mokėsi dailės, jos piešimo stilius ypatingas. Net kartono buvo nupirkta, kad ji dirbtuvėse galėtų piešti paveikslus.

Kita dirbtuvių lankytoja Jurgita gyvena tolokai nuo Kauno centro, bet į užsiėmimus niekada nevėluodavo. „Jurgita iš pradžių nedrąsiai adata badė skudurėlį, bet sykį pabandė ant stiklo lieti dažus, ir jai labai gražiai pavyko, po to ėmė piešti, labai patobulėjo“, – pasakoja meistrė. Kai Jurgita jai parodė savo austą gobeleno gabaliuką, Dalia sugalvojo, kaip jį panaudoti – pasiuvo kuprinę, prie kurios jį prisiuvo. Jurgita turi dar vieną talentą – ji savo darbų nuotraukas sudeda į vaizdo klipukus, parenka muziką ir dalijasi feisbuke.

Per karantiną Dalia ir socialinio darbuotojo padėjėja Regita visiems darbus išvežioja po namus. Su merginomis daug bendrauja ir per internetą, kalbasi telefonu, mato, kurią reikia paskatinti, palaikyti.

Kai kam užtenka virtualaus bendravimo, o Virgutė sako jau pasiilgusi susitikimų dirbtuvėse. Ji krepšius siuvinėja įvairiomis technikomis. „Pusseserė mane išmokė siuvinėti kryželiu, o mokykloje išmokau siuvinėti virvute. Siuvinėju mandalas, paukščiukus, drugelius. Mama padeda pasirinkti siūlų spalvas. Siuvinėju kasdien, pailsėdama.“

Lina lankyti dirbtuves pradėjo prieš pat karantiną: „Vasarą buvau susitikusi su klasioke, kuri lanko dirbtuves, ten nuėjau kartu su ja, ir man ten patiko. Pati prisijungiau nuo lapkričio vidurio, jaučiuosi labai laiminga. Siuvinėju nuo 12-os metų, išmokau pati, iš interneto. Kol kas siuvinėju tai, ką nupiešia Dalia, išmoksiu ir pati piešti.“

Motyvuoja ir kūrybinga atmosfera, ir papildomos pajamos

Dalios rūpestis – kiekvienam dirbtuvių lankytojui rasti tinkamą užsiėmimą. Ji pasakoja, kad iš Danijoje gyvenančios draugės dar prieš karantiną sulaukė labdaros – gavo siuntą tvirto baldams skirto audinio. Iš jo pasiuvo sėdmaišių, o iš likusio audinio sugalvojo siūti meškiukus.

„Tas vaikiškas darbelis įtraukė net ir tuos lankytojus iš centro „Korys“, kuriems paprastai niekas nebūna įdomu“, – pasakoja Dalia. Vieni mažais gabaliukais plėšė kamšalą, kiti kirpo detales, daigstė, o vėliau į susiūtas detales kimšo kamšalą. Jurgita pasiuvo drobinių maišelių, kiekvienas savo detales susidėjo į maišelius, užsirašė vardą ir dabar tie maišeliai laukia lentynoje, kol visi sugrįš į dirbtuves.

Samariečių dirbtuvių vadovai visada džiaugiasi gavę labdaros – kuo mažesnė gaminių savikaina, tuo daugiau pajamų surenkama. Pagal projektą kiekvienas dirbtuvių dalyvis gauna 38 eurų stipendiją, o iš surinktų pajamų kiekvienam dar mokamas priedas.

Virgutė pasakoja, kad iš sutaupytų pinigų pirks naują planšetės dėklą, po to taupys belaidėms ausinėms. Lina visus gautus pinigus atideda būsimam būstui. Indrė yra baigusi floristikos specialybę, tad už dirbtuvėse gautus pinigus perka floristikos darbams reikalingų priemonių.

„Jie mato, kad jiems sekasi, kad jie tobulėja, papildomi pinigai taip pat juos motyvuoja, – pabrėžia S. Klimas. – Įkūrėme elektroninę parduotuvę, jie džiaugiasi matydami, kad jų darbeliai išeina į viešąją erdvę. Be to, organizuojame susirinkimus, kalbamės apie tai, kaip mums sekasi, kad jie turėtų motyvacijos dirbti.“

S. Klimas dalijasi ateities planais – pirmiausia, jei bus lėšų, norėtų nupirkti programinę siuvinėjimo mašiną: „Galėtume pagaminti daugiau produkcijos – prieš šventes kaip tik buvom gavę prašymų ant maišelių išsiuvinėti logotipą, su mašina tai padaryti lengva. Be to, norisi mūsų žmones pratinti prie aukštesnių technologijų, tikimės laiptelis po laiptelio siekti aukštesnio lygio.“

Lietuvos samariečių bendrijos prezidentas turi ir tolimesnių planų – sako, kad pasibaigus projektui bendrija galėtų kurti siuvyklėlę, kur žmonės galėtų prasmingai praleisti laiką, toliau tobulėti ir užsidirbti.

Lietuvos samariečių bendrijos socialinių dirbtuvių naujienas sekite feisbuke, o dirbtuvėse sukurtų gaminių galima įsigyti internetu.