Sausros išdaigos: tenka drėkinti šulinius
Per didžiuosius karščius kai kur šuliniuose ima stigti vandens. Tačiau, kaip teigia Geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vyriausioji specialistė Jurgita Kriukaitė, kol kas tai nėra masinis reiškinys ir nepastebėta, kad šalyje imtų mažėti geriamo vandens.
„Klimatas natūraliai šiltėja, prie to reikia prisitaikyti. Todėl per didžiuosius karščius kai kur šuliniuose stinga vandens. Ypač tai pajuntama, jei iš šulinių pumpuojamas geriamasis vanduo, pavyzdžiui, daržams laistyti. Todėl vandenį reikėtų naudoti atsakingiau“, – sako ji.
Pasak J. Kriukaitės, kita šulinių blogybė, kad jie prastai apsaugoti nuo biologinės bei kitos ūkinės veiklos taršos ir dėl to šulinyje gali atsirasti nitratų, nitritų ar kitų žmogui kenksmingų medžiagų.
„Patarimas gali būti tik vienas: jei įmanoma, jungtis prie viešo vandens tiekėjo“, – teigia geologė. Tokiu būdu būtų išsprendžiama ir nuotekų tvarkymo problema bei užtikrinama geriamo vandens kokybė.
Ekspertės teigimu, nepavydėtina padėtis ir daugelio didmiesčių priemiesčiuose, kur yra įrengta
daugybė gręžinių, todėl nitratai ar nitritai pasiekia vandenį.
Medikai ne kartą yra išsakę nuomonę, kad iš priemiesčio rajonų privačių gręžinių siurbiamas vanduo yra nesaugus ruošti maistu ar gerti. Privačių gręžinių savininkai turėtų kartą kas porą metų laboratorijoje patikrinti vandens kokybę.
Bendrovės „Klaipėdos vanduo“ Geriamojo vandens tyrimo laboratorijos vedėja Irena Getautienė patvirtina, kad į juos besikreipiančių privačių valdų savininkai dažniausiai būna nuliūdinti savo šulinių mėginių išvadų. Pasak specialistės, dažniausiai tiriami 3 rodikliai: nitritai, nitratai ir biologinė tarša.
Klaipėdos regione nitratų ir nitritų šulinių vandenyje randama gana retai, o biologinė tarša – labai dažnas reiškinys. Kaip žinia, užvirinus vandenį bakterijos žūna, tad tokį vandenį iš bėdos galima naudoti maisto ruošimui. Tačiau nitritai bei nitratai priskiriami sveikatai kenksmingoms toksinėms medžiagoms, kurios virinant neišsiskaido ir tuomet belieka viena išeitis – pirkti geriamąjį vandenį prekybos centruose, kuris maždaug 200 kartų brangesnis už tiekiamą iš vandentiekio.
I. Getautienės teigimu, bakterijomis ypač užterštų šulinių šeimininkams rekomenduojama šulinius išsemti ar išsiurbti ir vizualiai patikrinti ar nėra įkritusių gyvūnų ar paukščių gaišenų. Tačiau biologinio užterštumo priežasčių gali būti ir kitų – ūkinių pastatų, fermų ar nesandarių nuotekų įrenginių teršalai su paviršiniais ar gruntiniais vandenimis vis tiek gali prasiskverbti į paviršinius šulinius ar tinkamai neprižiūrimus gręžinius.
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidento Broniaus Miežutavičiaus nestebina geologų įžvalgos. „Klimatui šiltėjant, tikėtina, kad didėja ir mikrobiologinė tarša, todėl kiekvienas žmogus atsakingai turėtų pagalvoti, iš kur imti vandenį ir kur nuleisti nuotekas, – sako jis. – Jei viešo vandens tiekėjo trasos eina šalia, problemų prisijungti nėra, jei tolėliau – tai jau tampa ir gyventojo, ir savivaldos ar vandens tiekimo įmonės skausmu, bet išeičių visada galima surasti“.
LVTA vadovo teigimu, neretai ekstremaliais atvejais gyventojų šulinius už tam tikrą mokestį papildo vandens tiekimo įmonių atgabentas geriamasis vanduo.
B. Miežutavičius įžvelgia kur kas daugiau problemų vis dar likusiuose priemiesčių kvartaluose ar „kolektyviniuose soduose“, kur gyventojai neprijungti prie centrinių geriamojo vandens tinklų . Ten vandentiekio įrengimai yra privatūs ar valdomi kita nuosavybės teise, o geriamasis vanduo tiekiamas iš vietinių gręžinių naudojant vandentiekio bokštus. Ir bokštai, ir vandentiekio tinklai bei kita įranga, kaip taisyklė yra nudėvėti, o apie geriamojo vandens kokybės kontrolę ir reikiamą vandenvietės priežiūrą tiesiog nutylima.
„Tokius kvartalus būtina prijungti prie centralizuotų tinklų. Apie tai nuolat diskutuojame ne tik savivaldybėse , bet ir Vyriausybėje . Esu tikras, kad problemos sprendimui lėšų bus rasta. Dabartiniu metu tokių kvartalų gyventojams maisto ruošimui ir gėrimui naudojamo vandens kokybę patarčiau reguliariai tikrinti sertifikuotose vandens kokybės tikrinimo laboratorijose“, – pataria B. Miežutavičius.
