Savanorystė atvedė į karjeros kelią
Mažiausiai 98 procentais įvertinti brandos egzaminai merginai leido rinktis tą specialybę, kurios ji labiausiai norėjo. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) pradinio ir priešmokyklinio ugdymo ketvirtakursė Monika Tekutienė sako, kad apsispręsti, kur studijuoti po brandos egzaminų, nebuvo sunku, nes nuo 9 klasės savanoriavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialiniame centre. Jame dirbo su rizikos grupės vaikais, vėliau – su neįgaliaisiais. „Ši patirtis labai praturtino ir leido suprasti, kad kažką panašaus norėčiau daryti gyvenime“, – pasakoja studentė.
Šiuo metu mergina ne tik studijuoja, bet ir dirba privačioje Vilniaus krikščionių mokykloje. Moniką sužavėjo tai, kad visus ketverius metus galėjo derinti darbą ir studijas. Bakalauro studijų metu ji dirbo su neįgaliaisiais, vesdama jiems meno užsiėmimus, vėliau ir darželyje. „Tokia įvairiapusė darbinė patirtis leido man pritaikyti gautas žinias praktikoje, pasitikrinti, ką vis dėlto norėčiau dirbti, todėl, kai po poros mėnesių pabaigsiu universitetą, man nebereikės galvoti, ką noriu gyvenime veikti. Esu išbandžiusi įvairaus pobūdžio su specialybe susijusių darbų ir žinau, kad noriu būti pradinių klasių mokytoja. Ir dar, mieli moksleiviai, netikėkite, kai jums sakys, kad pabaigę LEU jūs nerasite darbo. Jei norėsite, stengsitės, mokysitės, būsite iniciatyvūs, tikrai gausite puikių darbo pasiūlymų. Tą sakau iš savo patirties“, – perspėja studentė.
Monika sako, kad jai labai pasisekė, nes mokėsi Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje, turėjo nuostabių mokytojų, kurie padėjo puikiai išlaikyti egzaminus. Mažiausiai iš laikyto egzamino ji gavo 98 procentus. „Tai leido man rinktis bet kokią specialybę. Iš tiesų, kai pasakiau apie savo sprendimą studijuoti Lietuvos edukologijos universitete, susidūriau su aplinkinių žmonių priešiška reakcija, įkalbinėjimais rinktis prestižiškesnę specialybę. Vis dėlto mane labai palaikė mama, kuri visą gyvenimą dirba istorijos mokytoja. Jos pavyzdys nuo mažumės man liudijo, kad mokytojo darbas yra sunkus, tačiau labai prasmingas. Taigi visų pirma reikia atkreipti dėmesį į savo norus. Net jei atrodo, kad jūsų būsima specialybė yra menkai apmokama, labai plati ar neprestižinė, reikia daryti taip, kaip norisi, o ne taip, kaip kažkas pataria. Kita vertus, vertėtų bent jau dvyliktoje klasėje susiimti ir mokytis dėl žinių, o ne dėl pažymių“, – pataria studentė.
Ji sako, kad renkantis tarp gausybės universitetų labai svarbu yra suprasti, kad nėra tobulo universiteto, kur absoliučiai viskas patiktų: bendrakursiai, dėstytojai, mokomieji dalykai. Galima tikėtis, kad vieni dalykai patiks daugiau, kiti – mažiau. Svarbiausia, studentės nuomone, nusiteikti, kad iš visko, kas vyksta, galima ko nors pasimokyti, todėl svarbu turėti tikslą.
Monika pasakoja LEU išmokusi (be pagrindinių mokomųjų dalykų) tolerancijos, bendradarbiavimo, nes daug darbų reikėjo atlikti grupėse su įvairiais žmonėmis. „Gal tai skamba keistai, tačiau šios kompetencijos, mano manymu, yra labai svarbios dirbant pedagoginį darbą. Be abejo, įgavau savo profesijai reikalingų žinių, įgūdžių, supratau, kas svarbiausia norint dirbti pradinių klasių mokytoja. Žinau, kad ir pabaigusi universitetą galėsiu kreiptis į dėstytojus pagalbos, todėl jaučiuosi pasiruošusi dirbti su pradinių klasių mokiniais“, – džiaugiasi ji.
Monikos patarimai abiturientui, šiuo metu svarstančiam, kur ir ką studijuoti:
1) Pagalvok apie tai, kokį save norėtum matyti po 10 metų. Kaip norėtum, kad atrodytų tavo diena?
2) Kurį laiką pabūk kažkur, kur galėtų nutilti emocijos, įkyrios mintys. Tam, kad suprastum, ko iš tiesų nori, ką geriausiai sugebi, kur atsiskleistų tavo talentai ir gebėjimai.
3) Kad ir ką bepasirinktum, nebijok. Nėra blogų pasirinkimų, nes viskas, kas atsitinka, atneša ir džiaugsmų, ir sunkumų.
