Savivaldybių regioninės plėtros projektams švaistomos ES lėšos
Kovo 29 d. Seimo Audito komitetas svarstė Valstybės kontrolės atliktą auditą ir aptarė socialinio būsto prieinamumo mažas pajamas gaunantiems gyventojams problematiką. Nustatyta, kad nors valstybė į socialinio būsto plėtrą 2012–2014 m. investavo daugiau kaip 21 mln. eurų, savivaldybės – dar 3,6 mln. eurų, už šias lėšas savivaldybės įsigijo tik apie 900 socialinių butų, t.y. juos kasmet gaudavo tik apie 3 proc. laukiančiųjų. Paradoksalu, kad nepaisant nepatenkinamo poreikio savivaldybės socialinius būstus linkusios įsigyti pačiu brangiausiu būdu – statant naujus arba rekonstruojant apgriuvusius pastatus.
Aprūpinimas būstu yra vienas iš socialinės atskirties mažinimo būdų. Lietuvoje parama būstui teikiama nuomojant savivaldybių socialinį būstą, mokant būsto nuomos ir išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijas. Laukiantieji socialinio būsto, kurių 2016 m. pabaigoje iš viso buvo 12 960, nėra skirstomi pagal jokius kriterijus, nurodančius būtinybės laipsnį gauti aprūpinimą būstu, todėl tiek jaunos nepasiturinčios šeimos, tiek neįgalūs asmenys laukia bendroje eilėje. Pagal tokią tvarką socialiai remtini asmenys socialinio būsto gali laukti 20–30 metų.
Pastebėtina, kad be minėtų valstybės ir savivaldybių investicijų į socialinio būsto fondo plėtrą, 2014–2020 m. Europos regioninės plėtros fondas taip pat skirs 49,9 mln. eurų, kurios greičiausiai taip pat neišspręs aprūpinimo būstu problemos, nes už jas numatyta įsigyti tik 1150 socialinių būstų. Planuojant šių lėšų panaudojimą vėl prioritetą numatoma skirti naujų būstų statybai, nors naujų būstų statybos ir esamų rinkoje būstų kvadratinio metro kainos skiriasi kartais, o alternatyvos vertinamos formaliai. Nustatytos kontrolės procedūros neveiksmingos, nes patvirtinus ES lėšomis finansuojamus projektus, atrinktus neįvertinus visų alternatyvų, nėra galimybės tokius projektus atmesti ir neskirti finansavimo. Taip ES lėšos gali būti panaudotos ir tiems investicijų projektams, kurių įgyvendinimas kainuoja brangiai, o socialiniu būstu aprūpinama mažiau asmenų. Savivaldybių planuojamų statyti naujų ir rekonstruojamų nenaudojamų pastatų vidutinės kainos, palyginti su vidutinėmis kainomis rinkoje, kai kuriose savivaldybėse yra didesnės nuo 2 iki 10 kartų negu siūlomų įsigyti rinkoje
„Turi būti užtikrinta, kad už šias lėšas būtų patenkinta kuo didesnė būsto poreikio dalis, tad Audito komitetas kreipėsi į atsakingas institucijas reikalaudamas atlikti išsamią alternatyvų analizę ir rasti optimalius konkrečiame regione sprendimo būdus, o ne vien pasiekti formalius sutarimus regionų plėtros tarybose. Tarybų savarankiškumas reiškia ir didžiulę atsakomybę už regionams gyvybiškai svarbių sprendimų priėmimą. Užmojai nuolat naujai statyti ir rekonstruoti nebūtinai duoda geriausią vertę už pinigus, ypač kai rekonstruojant neatsižvelgiama į socialiai remtinų šeimų kitus poreikius, o tiesiog pasinaudojama lėšomis esamam nelikvidžiam turtui rekonstruoti. Komitetas kėlė ir bendresnius programos efektyvumo klausimus, kurie susiję su gyventojų, ypač jaunų šeimų apsirūpinimu būstu ir sutarė skirti Valstybės kontrolės ataskaitoje išryškintoms problemoms nuolatinį dėmesį,“ – teigė Audito komiteto pirmininkė Ingrida Šimonytė.
Komitetui posėdžio metu paprašius Savivaldybių kontrolierių asociacijos atstovų dalintis gerąja patirtimi socialinio būsto programos įgyvendinimo ir kontrolės klausimais, asociacija informavo, kad planuoja geriau koordinuoti auditus ir kitą kontrolės veiklą visoms savivaldybėms aktualiomis temomis.
