Seimas paminėjo Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas
Seimas birželio 15 d. iškilmingu minėjimu pagerbė sovietų okupacijos ir genocido aukas bei paminėjo Gedulo ir vilties dieną.
Pasak Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės, žiauri 1940-ųjų okupacija ir ciniškas, suplanuotas lietuvių tautos genocidas negrįžtamai ir iš esmės pakeitė mūsų tautos gyvenimą. Tautos, kuri anuomet jau daugiau nei du dešimtmečius gyveno savarankišką gyvenimą, kūrė savo valstybę, diegė modernias naujoves, padovanojo pasauliui talentingų mokslo, literatūros, meno kūrėjų kartą.
„Pirmoji nepriklausoma Lietuva, inteligentijos padedama, sukūrė itin stiprią pilietinę visuomenę savo kalba, kultūra, lietuvių tautos didingos istorijos pažinimu, tautinio tapatumo savivoka, pagarba asmens laisvei kaip esminei žmogiškumo vertybei. Toje visuomenėje gimė ir užaugo karta, kuri verčiau rinkosi garbingą mirtį nei aklą vergystę“, – sakė L. Graužinienė.
Iškilmingo minėjimo metu kalbėjęs Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pabrėžė, kad Lietuva visą dešimtmetį kariavo be tankų, be galingų ginklų, be pasaulio pagalbos, vienui viena, 3 milijonai prieš 250 milijonų.
„Ir išmokome tokio karo, kuriam ginklo pasaulis nerado, ir kuris visada atveda iki pergalės. Taip, taip, per visą okupacijos laiką, be paliovos mūsų tauta kariavo tikrą karą prieš komunizmą, kariavo dvasinį karą. Galima klausti, kas padarė mus tvirtus, nenugalimus? Tikėjimas.“, – sakė Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas.
Seimo narės Dalios Teišerskytės tėvas buvo suimtas 1946 metais, žuvo lageryje, mama, sesuo ir brolis ištremti 1948 metais, o pati parlamentarė ir kiti du jos broliai ištremti 1953 metais. Tremtį išgyvenusi Seimo narė prisiminė tą sunkų laikotarpį: „Ar buvo sunku? Taip. Ar buvau nelaiminga? Ne. Mes gyvenamo barake, viename kambarėlyje septyniese… Užteko ir duonos, ir šilumos. Nes buvome mylimi, vieningi, šventėme Velykas ir Kalėdas, šokome ir dainavome. Visų nelaimės buvo vienodos, visų troškimai buvo panašūs, o netektys neaplenkė beveik nė vienos šeimos… Ko išmokau? Savarankiškumo, orumo, drąsos, pasiaukojimo, atsakomybės… Esu laiminga, kad turėjau tokią šeimą. Esu laiminga, kad esu tokios Lietuvos dukra“.
Minėjimo metu kalbėjo ir tremtyje gimęs Seimo narys Julius Sabatauskas. Jo tėvai buvo ištremti net du kartus – 1941 ir 1948 metais.
Pasak Seimo nario, joks dramatiškiausias filmo siužetas dabar nebepakartos to, ką turėjo patirti žmonės su vaikais paleisti į plynę Syktyvkare, Komių žemėje. Pirmą žiemą jie neturėjo net barakų, glaudėsi žeminėse, kurias patys ir išsikasė. Badas, ligos, nežmoniškos sąlygos nusinešė daugybę gyvybių, likusieji padėjo vieni kitiems kuo galėjo, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu, stiprino dvasią lietuviška daina. J. Sabatauskas pabrėžė, kad tarpusavio solidarumas ir tikėjimas buvo didžiulis. Tikėjimas, kad kaip nors, kada nors vis tiek sugrįš į Lietuvą.
„Kasmet prisimenant šią tragišką sukaktį vis mažiau susirenka gyvųjų jos liudininkų. Bet vis svarbiau, kad šis skaudus, mūsų žmonių likimus sužalojęs, o kai kuriuos ir pražudęs istorijos momentas liktų ne tik jį išgyvenusiųjų širdyse ir galvose, ne tik tremtinių vaikų ir anūkų atmintyje, bet būtų įamžintas ir žinomas kaip visos tautos neatsiejama istorijos dalis, liudijanti išgyvenimus ir didžiulius tautos praradimus“, – sakė Seimo narys.
2014 m. projekte „Misija Sibiras“ dalyvavusio Giedriaus Tradišausko įsitikinimu „Misija Sibiras“ yra pati geriausia istorijos, pilietiškumo ir patriotiškumo pamoka: „Mes, projekto dalyviai, savo akimis matėme, kad grasinimai, badas, vergiškas darbas nepalaužė lietuvių tautos dvasios. Neslėpsiu, apima pasididžiavimas, kai taigos apsuptyje sutikti vyresni rusai, sužinoję iš kur esame, čia gyvenusius lietuvius mini tik geru žodžiu. Sako, kad tremtiniai iš Lietuvos buvo geri, darbštūs, artimui padedantys ir laisvės trokštantys žmonės“.
G. Tradišausko nuomone, „kiekviena išvykstanti jauna, entuziastinga, Tėvynę mylinti ir laisva projekto ekspedicija yra gyvas liudijimas, kad nepaisant tragiškų išgyvenimų, mūsų tauta nepalūžo, atsitiesė, kad Lietuva yra ir bus“.
Minėjimo metu Seimo nariai, patyrę sovietinę tremtį – Vida Marija Čigriejienė, Rimantas Jonas Dagys, Arimantas Dumčius, Vilija Filipovičienė, Donatas Jankauskas, Kazimieras Kuzminskas, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Juozas Olekas, Julius Sabatauskas ir Dalia Teišerskytė – ekspedicijų į tremties vietas dalyviams perdavė Lietuvos valstybės vėliavą.
Iškilmingame renginyje dalyvavo: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis su žmona, buvę Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai-Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai, Lietuvos kariuomenės vadas, Lietuvos bažnyčių hierarchai ir atstovai, pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyviai, tremtiniai, kovotojai už laisvę ir jų artimieji, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo Tarybos nariai, bendrijos „Lemtis“, projektų „Misija Sibiras“ 2015 metų dalyviai, projekto „Istorija gyvai“ laimėtojai Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokiniai ir mokytojai, užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvoje vadovai, Europos Parlamento nariai, Seimui atskaitingų valstybės institucijų vadovai, Lietuvos universitetų ir akademijų rektoriai, Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merai, tautinių bendrijų atstovai, kiti didžiai gerbiami svečiai.
