Šeimos darbštumas – užkoduotas genetiškai
Dažnas, važiuojantis į Anykščius arba skubėdamas namo į didmiestį, stabteli ties Ažuožeriais nusipirkti respublikoje gerai žinomų Ažuožerių obuolių ar sulčių. Einant link obuolių kiosko, keleivio šnerves pasiekia kiekvienam lietuviui mielas rūkytos mėsos kvapas, sklindantis iš netoliese stovinčio ir prekybai pritaikyto autobuso su užrašu: „Ūkininko Algio Bukausko mėsos gaminiai”. Retos minutės, kad prie jo nesirikiuotų eilutė pirkėjų. Kojos pačios pasuka link šio autobusėlio. Stebina asortimentas: karšto ir šalto rūkymo dešros, lašiniai, skilandžiai, šaltiena, kepeninė. Daug visko, ką kitados gamindavo močiutės ar mamos Lietuvos kaime. Šiandien prekybos centruose yra visko.
Tačiau kuo ypatingos šios ūkininko dešros ir kumpiai, klausiu jaunos pardavėjos. Mano klausimas nuoširdžiai prajuokino merginą ir ši pasiūlė paragauti mane dominančius gaminius. Beragaujant, prisiminimuose iškilo pas babą kaime alksnio dūmais kvepianti rūkykla, palėpėje kabantys lašiniai ir dešros. Įsikalbėjome. Pardavėja Dalia šioje vietoje prekiauja apie tris metus. Pasakoja, kad daugelis važiuojančių į Anykščius arba grįžtantys į didmiesčius stabteli, norėdami nusipirkti kaimiškų gėrybių. Turistinio sezono metu būna atsitiktinių pirkėjų, o šiaip, veik visi pirkėjai nuolatiniai. Ne vieną jų Dalia pažįsta, žino skonius. Pardavėja sako, kad štai skilandžius daugiausia perka tolimųjų reisų vairuotojai, o vyresnio amžiaus pirkėjų tarpe paklausesni karšto rūkymo gaminiai.
Pokalbio metu mergina užsiminė, kad gaminių įvairovė netolimoje ateityje dar padidės, tačiau į kalbas apie ūkį nesileido ir pasiūlė pabendrauti su pačiu ūkininku. Susitikome su Algiu Bukausku nurimus šventiniam šurmuliui.
Bendravimą pradėjome nuo ekskursijos po ūkį, įsikūrusį senose fermose. Pusantro šimto mėsinių galvijų, keturiasdešimt veršelių, pašarų gamyba, nauji kombainai, traktoriai. Ūkis išties didelis, tačiau nekantravau pamatyti, kur gaminami čia privilioję skanėstai. Prie mūsų prisijungė Algio žmona Ligita, vadovaujanti visai gamybai. Patalpose buvo tylu – bene visi darbuotojai šiuo metu atostogavo. Gamyba labai kompaktiška, visi cechai telpa kiek mažesniame nei dviejų šimtų kvadratinių metrų plote. Į akis krito ypatinga švara. Šeimininkai aiškino apie naujus skerdienos dorojimo įrengimus, technologinį procesą. Lauke, prie vienos iš rūkyklų, darbavosi vyresnysis sūnus Remigijus. Algis dėstė karštam rūkymui ir šaltam rūkymui skirtų pakurų subtilybes. Parodė naujai rengiamą patalpą, skirtą mėsos gaminių vytinimui.
– Jūsų produkcija turi didelę paklausą, tačiau niekur nepažymėta, kad be E, kad ekologiška. Tad kuo ypatingi jūsų gaminiai?
– Iš daugelio kitų gamintojų išsiskiriam tuo, kad mūsų produkcija natūrali. Gaminame taip, kaip anksčiau gamino mūsų tėvai ir seneliai kaime. Sulaukėme pripažinimo. Esame vieninteliai rajone, kurių gaminiai – rūkyti lašiniai, kumpeliai, nugarinė – sertifikuoti kaip A kategorijos tautinio paveldo produktai. Kadangi dirbame jau dešimtį metų, tai turėtume gauti Meistro vardą, – pasakojo ūkininkas Algis. – Dirbame apie šešis šimtus hektarus žemės, auginame grūdines kultūras, patys gaminame pašarus. Savo kiaulių nebelaikome dėl plintančio Afrikinio kiaulių maro. Kiaules perkame tik iš Šilėnų ūkio, kur jos šeriamos natūralias pašarais, dalį kurių jis perka iš mūsų. Neseniai Ukmergėje įsigijome skerdyklą. Turėsime galimybę kontroliuoti visus gamybinius procesus. Plėsime asortimentą. Kiekvienam gaminiui stengiamės suteikti savitą skonį, tad ieškom senų receptų, naujus kuriame patys. Kiekviename gamybos etape yra savų subtilybių. Pavyzdžiui, rūkome tik baltalksnio malkomis, kurias perkame iš vienos girininkijos. Malkų drėgnumas turi įtakos gaminio skoniu. Į pakurą dedame keletą sausų ir keletą drėgnesnių pliauskų. Tačiau svarbiausia – viską darome su meile.
– Šeimininkė namiškiams gamina su meile, bet šiuo atveju vyksta konvejerinė gamyba. Dauguma verslininkų skundžiasi, kad nėra norinčių dirbti. Nejau visi taip jau ir dirba su meile?
– Su meile ar ne, bet visi darbuotojai išties motyvuoti. Nėra savaitės, kad du ar trys žmonės nesikreiptų prašyti darbo. Mes turim galimybę pasirinkti, – sako Algis. – Pas mus dirba apie dvidešimt žmonių. Atlyginimai ne itin dideli, nes negalime daugiau mokėti, tačiau skatiname įvairiais būdais. Esant reikalui, pavežame į darbą ir po darbo. Pas mus dirbantieji pietus valgo nemokamai. Važiuojam į ekskursijas į Vilnių, Kauną, neseniai buvom Latvijoje. Važiuojam į koncertus. Viešintose turime keletą butų. Juose gyvenantys mūsų darbuotojai sumoka tik už komunalines paslaugas. Ne paslaptis, kad ne visi moka tvarkytis su pinigais, tad atlyginimus išmokame kas savaitę. Kartais žmogus nori nusipirkti didesnį daiktą ir jam pačiam nepavyksta susitaupyti. Pasiūlau neimti viso atlyginimo ir taip po truputį sukaupti reikiamą sumą. Aišku, yra tokių, kurie tenkinasi minimumu, bet jų nėra daug.
– Negali reikalauti nuoširdaus ir motyvuoto darbo, jei stovi ir vadovauji, – pratęsė vyro mintį Ligita. – Mūsų šeimoje yra darbų pasiskirstymas ir kiekvienas atsakingas už savo darbų barą. Algis, kaip vadovas, užsiima stambiais projektais, sutartimis ir bendra įmonės strategija. Aš atsakinga už visą gamybą ir realizaciją. Jei gamyboje kuris vienas žmogus susirgo ar kas nors atsitiko, aš stoju į jo vietą. Yra darbų, kuriems meilės tikrai nejaučiu, o ir padėti niekas nesiveržia. Tai gamybą liečiančių žurnalų pildymas. Dvidešimt trijų privalomų žurnalų pildymas užima dešimt valandų gryno rašymo per savaitę.
Vyresnysis sūnus Remigijus užsiima galvijais ir žeme. Jaunesnysis Aurelijus – technika ir inovacijomis. Tačiau dažniausiai galime vienas kitą pavaduoti, vienas kitam padėti.
Sovietmečio knygose aprašoma, kaip dirbo nelaimingi samdiniai, o ponai tik kortomis lošdavo ir vyną gerdavo, – juokavo Algis. – Tie, kurie lošė, tai viską ir pralošė.
– Susipažinote Vilniuje, gyvenote sostinėje. Staiga atsikraustėte į kaimą, kur reikia daug ir sunkia dirbti. Ar Jums teko mokytis visų ūkio darbų, ar jau šiek tiek žinojote jų skonį?
– Aš gimiau ir užaugau Vilniuje. Kaime, netoliese nuo čia, gyveno seneliai, – šypsojosi Ligita. – Penkiolika metų dirbau slaugytoja Santariškėse, o ką nors naujo išmokti reikia didelio noro ir daug darbo. Mūsų gyvenimas sostinėje nebuvo toks ramus ir tingus, kaip daugelis įsivaizduoja. Gyvenome tuometiniame Vilniaus priemiestyje – Avižieniuose. Ten sugebėdavom užsiauginti iki aštuoniolikos kiaulių, laikėm avis, ožkas, vienu metu turėjom apie šimtą triušių, pulką žąsų. Per gyvenimą auginome viską, ką tik galima. Tiesa, neauginome tiktai arklių. Tad ūkininkauti atvykome daug ką mokėdami. Galima sakyti, Vilniuje gyvendama dirbau trijuose darbuose: Santariškėse slaugytoja, namuose ūkininke ir mama, auginančia du sūnus. Išties reikėjo daug dirbti ir greitai suktis, kad viską suspėtum.
Plačiau – „Šilelyje“.
