Senamiesčio skverui suteiktas Šv. Juozapato vardas
Vilniaus miesto Taryba pritarė Vilniaus istorinės atminties komisijos siūlymui iki šiol bevardį skverą Senamiestyje šalia Aušros Vartų gatvės, prie Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčios pavadinti Šventojo Juozapato vardu.
Minint Lietuvą ir Ukrainą siejančio šv. Juozapato kankinystės 400 metų sukaktį, 2023-iuosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Šventojo Juozapato metais. Ta proga Vilniuje, kuriame šventasis gyveno ir dvasiškai subrendo, organizuojama tarptautinių parodų, šviečiamųjų ir kultūrinių renginių. Planuojamas ir ilgiau išliekantis įamžinimas – Šv. Juozapato vardu pavadintas skveras, ant Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios fasado planuojama įrengti atminimo bareljefą.
„XVI pab. – XVII a. pradžioje gyvenęs Juozapatas Kuncevičius – šventasis, sujungęs Vilnių su Ukraina, Kijevą su Roma. Bazilijonų ordinas, prie kurio įkūrimo jis prisidėjo, tapo neatsiejama Vilniaus istorijos, kultūros, religinio gyvenimo dalimi. Tiesa, pirmojo Bazilijonų šventojo nuopelnai ne taip plačiai žinomi, todėl tikimės, kad jo vardo skveras, bareljefinė atminimo lenta primins vienuolį, atidavusį gyvybę už Bažnyčios vienybę”, – mano Vilniaus miesto Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė.
Apie Šventąjį Juozapatą
Ivanas (įstojęs į vienuolyną priėmė Juozapato vardą) Kuncevičius gimė dabartinės Ukrainos teritorijoje (Voluinės Volodymyre), stačiatikių šeimoje. Į Vilnių atvyko 1596 m. mokytis pirklio amato. Čia jis labai domėjosi religiniu gyvenimu, užsiėmė aktyvia savišvieta, skaitė iš studentų gautą religinę literatūrą. 1604 m. jis tapo bazilijonų vienuoliu.
Kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Veljaminu Rutskiu 1617 m. įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Tai vienintelis vienuolių ordinas, įkurtas Lietuvoje. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas tapo pagrindiniu Brastos Bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendintoju. Todėl vienuoliai bazilijonai ir kiti Graikų (Rytų) apeigų katalikai vadinami unitais.
1617 m. Juozapatas buvo paskirtas Polocko arkivyskupu. Aktyviai gynė ir tvirtino bendruomenes, kurios, buvusios stačiatikiškos, atkūrė vienybę su Roma.
Šventas Juozapatas mirė kankinio mirtimi Vitebske. Praėjus vos dvidešimčiai metų po jo mirties – 1643 m. – paskelbtas palaimintuoju, o 1867 m. Popiežius Pijus IX paskelbė jį šventuoju.
Jo palaikai ilsisi Romos Šv. Petro bazilikos Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje, arčiausiai Šv. Petro kapo – taip norėta pabrėžti Šv. Juozapato indėlį, siekiant bažnyčios vienybės.
