Senojo ir savojo laiko metraštininkė
Ignalinos rajono viešojoje bibliotekoje vasario 20-ąją šiltai sutikta Švenčionių krašto literatė, keturių poezijos knygų autorė, keturių sūnų mama, savo darbą pabaigusi mokytoja Irena Kerulienė, dažniau ne poete, o metraštininke vadinama. Moteris turi gražių prisiminimų ir apie jai mielą Ignaliną. Na, o jos įdomūs pasakojimai ir skaitomos eilės palydėti Ignalinos krašto literatės Olgos Paukštienės dainomis.
Kaip pasakojo viešnią pristačiusi bibliotekininkė Laima Banienė, Irena Kerulienė gimė ir užaugo Pabradėje. Ir dabar ten gyvena. Dirbo vokiečių kalbos mokytoja Pabradės ,,Ryto“ gimnazijoje. Dar visai jaunutė pagal paskyrimą dvejus metus (1975–1977 m.) mokytojavo Ignalinoje. Kaip pati sakė, jai tai buvę vieni gražiausių jaunystės metų. Ir susitikimo su ignaliniečiais metu moteris pro vieną langą pamatė namą, kuriame tuomet gyveno, pro kitą – mokyklos pastatą, kur tiek mielų akimirkų patirta, šviesių asmenybių pažinta. Ir vaizdai, ir iškilę prisiminimai labai sujaudino.
Pradėjusi eiles rašyti jau būdama 65-erių, Irena Kerulienė nuo 2019 metų, tarsi pametinukus vaikus, į pasaulį išleido keturias poezijos knygas. Net ir pati negali paaiškinti tokio savo kūrybinio išsiliejimo. Turbūt kai jau prasiveržė, tai prasiveržė. Juk pirmą eilėraštį ji dar mokykloje parašė, tokia buvusi namų darbų užduotis. Kūrybai jai reikia tik geros nuotaikos. Kai jau pagauna pirmojo posmo rimą, tai viskas ir išsilieja lyg tyras vanduo tekančioj upėj.
Irena priklauso Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijai, ji ir dešimties almanachų bendraautorė. Keletas eilėraščių jau tapo dainomis, kurias atlieka Švenčionių meno kolektyvai. Susitikime klausytasi įrašų, džiaugtasi lengvo rimo ir muzikos skambesiu, rodytos knygose įamžintos jai brangios ir istorinę vertę turinčios nuotraukos, taip pat tos, kurios pasakoja apie jos darbą mokykloje, sutiktus žmones, vaizduoja krašto gamtą, jos pavasarių ir vasarų žydėjimą.
O kurti Ireną paskatino viename seminare išgirstas retorinis klausimas: ,,O ką tu gero padarei Lietuvai?“. Iš tų minčių ir meilės savo šaliai, gimtajam kraštui, iš pagarbos kalbai, istorijai, papročiams ir gimė pirmoji knyga ,,Kur mūsų šaknys slypi“. Eilėraščiuose jautriausiu būdu sugulė jos vaikystės, jaunystės prisiminimai. Eiliuotai papasakota, kaip jiedvi su močiute pievose rinkdavo vaistažoles, kokie buvę verdamos vyšnių uogienės, kepamos duonos kvapai, kaip smagiai kaimo moterys leido laiką vienon trobon susirinkę plunksnų plėšyti. Toks svarbus ir prasmingas tapo tėvo staktoje paliktas užrašas ,,Taip bus ne visada“, liudijantis, kad ir geros, ir blogos dienos praeina.
Antrojoje knygoje ,,Prie slenksčio“ su didele meile apdainuotas trijų kartų gyvenimas, papasakota, kokia buvusi senelių, tėvų, jos menama buitis, kaip atrodė senieji namai, kambariai, kokius darbus dirbdavo, kaip linksminosi, žaidė, ką valgė, net kokios gėlės ant palangių augo. Ne veltui Irena Kerulienė vadinama savo krašto metraštininke. Jai eilėraštis nėra vien tik jausmų raiška, kartais daug svarbiau parodyti laiko ženklus, etnografines detales, užfiksuoti jau nenaudojamus daiktus, žodžius, perteikti buitiškąją žmogaus filosofiją, kuri, ypač ilgesniam laikui prabėgus, tampa tokia vertinga ir veriasi vis naujomis amžinosiomis prasmėmis.
Trečioji knyga ,,Bobulės ant suoliuko“ pavadinta eiliuotu romanu, nes joje – visas kelių pagyvenusių moterų gyvenimas jų lūpomis nupasakotas. Tai ir apmąstymai, ir jausmai, buvę viltys ir nusivylimai. Trys vienišos bobulės sėdi vakarais ant suoliuko ir kalbasi. Jos prisimena jaunystę, pirmąją meilę, palygina dabartinį gyvenimą su buvusiu, pasakoja apie vaikus, anūkus, perskaitytas knygas, keliones, daržus ir, žinoma, ligas. Kartais jos teisios, kartais klysta, kartais guodžia viena kitą, o kartais susipyksta. Nėra vardų, neminima vietovė, nes labai panašiai bobulės gyvena visoje Lietuvoje.
Na, o ketvirtoji knyga ,,Išburki man meilę“ skirta svarbiausiam jausmui – nuo pirmosios, tyros ir nekaltos meilės paauglystėje iki brandžios ir rudeniškai švelnios garbingame amžiuje. Šios knygos pristatyme eiles skaitė jos anūkai, vaikai ir ji pati. Kiekvienas eilėraštis – atskira istorija, ir pačios išgyventa, ir išgalvota. Meilė Irenai – tai pareiga, atsakomybė, sugebėjimas rūpintis, pasitikėjimas ir visa puokštė gražiausių emocijų, kuriomis nuspalvintas gyvenimas, o jis tikrai gražus ir juo reikia džiaugtis, kiekvieną akimirką branginti. Viename eilėraštyje ji rašo: ,,Visi žodžiai atrodo beverčiai,/jie nublanksta jausmų švelnume./O patirti šį jausmą gražiausią –/Tai didžiulė dangaus dovana…“.
Viešnia sulaukė gražių palaikymo ir susižavėjimo jos kūryba žodžių, klausimų. Laima Banienė jai įteikė atminimo dovanėlę, dėkojo už nuostabų kartu praleistą laiką. Džiaugsmu spinduliavo ir Irenos veidas. Taip svarbu žmogui būti suprastam, įvertintam, taip gera dalintis širdies šiluma, išgyventi didįjį kūrybos stebuklą.
