Senojo Žagarės dvaro parko kaštono gelbėjimas
Vienas seniausių parko medžių – kaštonas prie pagrindinio Žagarės dvaro rūmų fasado, mena dar didikų Zubovų laikus, sodintas XIX a. I pusėje. Istorinis medis ypač svarbus vietiniams žagariečiams. Juk ne viena pora po šiuo medžiu pirmą kartą prisipažino meilėje, ne viena Žagarės vidurinės mokyklos laida nusifotografavo kaštono paunksmėje. Deja, senasis kaštonas neatlaikė – nuo medžio atplyšo pusė kamieno, kuris šiuo metu guli ant žemės. Kadangi dalis liemens visiškai nenulūžo, ji dar gyvybinga, šiuo metu bandoma pratęsti šio senolio medžio gyvavimo laiką. Lietuvos arboristikos centro mokslininkai, kuriems vadovauja centro direktorius Sigitas Algis Davenis, pradėjo Lietuvoje precedento neturintį gulinčio kaštono gelbėjimą. Pasikonsultavę su specialistais ir partneriais iš kitų šalių, jie lengvina atskilusio liemens lajos naštą, o atplyšusią šaką bus mėginama pakelti, paremti ir taip prailginti medžio gyvavimo laiką. Kaip teigia Lietuvos arboristikos centro direktorius, šio kaštono gelbėjimas – unikalus atvejis Lietuvoje, nes dar nėra tekę pakelti gulinčio medžio. Senojo Žagarės dvaro parko kaštono gelbėjimas taps pamatu kitų senųjų medžių priežiūrai.
Atskilusio kaštono liemens parėmimo neužteks, šis medžio gaivinimas ir išsaugojimas bus ilgas procesas – bus natūralizuojama aplinka, ne vienerius metus reikės „maitinti“ ir prižiūrėti kaštono šaknyną siekiant jį kuo ilgiau išsaugoti.
Angliškas peizažinis Naujosios Žagarės dvaro parkas vienas gražiausių Lietuvoje, XIX a. pabaigoje buvo rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo, Rygos sodų ir parkų architekto Georgo Friedricho Ferdinando Kuphaldto (1853-1938) projektą. Parkas sudarytas iš dviejų dalių. Prie rūmų esanti dalis suformuota dar Zubovų laikais, čia buvo terasos, takai, gėlynai, apskritas baseinėlis su fontanu. Įkuriant naująją parko dalį, dauguma medžių – atvežtinių ir savaime augančių – pasodinti tiksliai pagal projektą buvusiose dirbamose žemėse. Dideliame parko plote tų pačių rūšių augalai išdėstyti įvairiai – pavieniui, grupelėmis ir grupėmis. Tokie želdynai ilgai išlieka: ne taip juntamos spragos, sunykus kai kuriems augalams. Iki šiol parko ūksmingos alėjos, giraitės žavi atvykstančius, kelia nuostabą dendrologams, išlieka vienu didžiausių ir įdomiausių Lietuvos parkų.
