Šešiasdešimt metų drauge
Liepos 30 dieną, šeštadienį, skambant Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios varpui, ilgamečiai Aukštadvario gyventojai Eleonora ir Petras Kundrotai atnaujins savo įžadus ir pasitiks deimantinių vestuvių jubiliejų.
Tolimojo Sibiro platybėse sujungę savo meilę ir laimę bei viltis sugrįžti į Tėvynę, jie per 60 metų išsaugojo savo meilės uostą ir dovanojo vienas kitam tik džiaugsmą.
Deimantinės vestuvės – tai rekordinis bendro gyvenimo laikas. Nežinia, ar atrastume Aukštadvario seniūnijoje kitą tokią darnią ir laimingą porą, kuri būtų išsaugojusi tokius tvirtus ir gražius šeimos, tos mažos mūsų valstybės ląstelės, santykius. Tai nuoširdžiai mylintys vienas kitą žmonės, kurių jausmai jiems suteikia jėgų, drąsos ir energijos, kad pragyventi tiek metų kartu.
Mums, aukštadvariečiams, tenka gyventi šalia šios darnios šeimos. Eleonora Kundrotienė – buvusi ilgametė Aukštadvario žemės ūkio technikumo, o vėliau žemės ūkio mokyklos vyriausioji finansininkė, o jos vyras Petras – ilgametis žemės ūkio technikumo direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams, o vėliau žemės ūkio mokyklos profesinio mokymo mokytojas, vairavimo instruktorius. Visi puikiai prisimename P. Kundroto humoro jausmą. Kaip būdavo smagu kartu su jais būti kolektyvo vakarėliuose, įvairiose proginėse šventėse. Juk Petras buvo viso kolektyvo siela.
Šia tokia ypatinga proga visai nesinorėtų liesti skaudžių prisiminimų, tačiau, kalbantis su Eleonora ir Petru Kundrotais, jie visuomet prisimena savo jaunystės išgyvenimus tolimo Sibiro platybėse. Todėl norėčiau paliesti ir šios istorijos puslapį.
P. Kundrotas gimė 1930 metais Plungės rajone, 30 ha turinčio ūkininko šeimoje, turinčioje 7 vaikus – keturis sūnus ir tris dukteris. Petras vis prisimena, kaip prasidėjus tremčiai, ankstų rytą į namus pabeldė ginkluoti vyrai ir pasakė : „Jus išvešim“. Jis nepamiršo, kaip per 15 minučių reikėjo susiruošti į kelionę, tėvai ėmė šiltų drabužių, duonos, o Petras pasiėmė ir po pažastim paslėpė tik Bernardo Brazdžionio knygą „Per pasaulį keliauja žmogus“. Šią knygą išsaugojo per visą tremtį ir parsivežė atgal į Tėvynę.
Eleonora Vigėlytė-Kundrotienė gimė 1937 metais Pakruojo rajone. Jos tėvas Antanas buvo Lietuvos savanoris, kuris 1944 m. pasitraukė į mišką ir dingo. Kai prasidėjo tremtis, Eleonorai buvo tik 10 metų, tačiau jos mama su močiute ir 5 nepilnamečiais vaikais buvo ištremta į tolimąjį Sibirą.
Kartą Eleonoros ir Petro Kundrotų paklausiau: „Kaip ištvėrėte tokius baisius sunkumus“? O jie atsakė: „Buvome jauni, nors ir sunkiai dirbome miško ūkio darbus, bet vakarais organizuodavome vakaruškas ir kaip pasileisdavome šokti…“
Taip bėgo jaunystės akimirkos. Eleonora ir Petras Sibiro platybėse pažino vienas kitą, atšventė vestuves ir tik 1960 metais jau su ten gimusia dukra Genute sugrįžo į Lietuvą. Likimas juos atvedė į Aukštadvario kraštą ir čia jie pasitinka savo gražų deimantinių vestuvių jubiliejų.
Kundrotų šeimos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Eleonora visuomet pabrėžia, kad prieš daugelį metų jos sunki onkologinė liga buvo įveikta tik jos vyro Petro pastangų dėka. Moteris mano, kad ją gelbėjo ir tai, kad vyras kiekvieną rytą prispausdavo ir į lovą atnešdavo stiklinę šviežių morkų sulčių. Tokios pagarbos, atjautos ir šeimyninės darnos daugeliui iš mūsų reikia mokytis iš šių kraštiečių.
Deimantas – tvirtumo ir laimės simbolis, todėl Eleonoros ir Petro deimantinės vestuvės reiškia tvirtą šeimyninę laimę, kuri nepasiduoda metams. Deimantinių vestuvių jubiliatai turi kuo džiaugtis ir didžiuotis. Jie dorai išaugino dukrą ir sūnų, anūkas Andrius jau sukūręs savo šeimą, o šiemet kelia vestuves anūkai Mantė ir Vytautas. Nuolat atsinaujina Kundrotų giminės medis, o gandrai vis suka ratus apie Aukštadvarį.
Mielieji Eleonora ir Petrai, nuoširdžiai džiaugiuosi Jūsų abiejų valia ir išmintimi nugalėti gyvenimo kliūtis, buvusias Jūsų bendrame kelyje. Aukštadvario seniūnijos vardu sveikinu Jus, išsaugojus šventą šeimyninį pagarbos jausmą iki deimantinių vestuvių slenksčio. Būkite ir ateityje laimingi.
