Šiauliai iš aukštai: ekstremalūs Beno pasivaikščiojimai, kurie tikrai ne kiekvienam
Kaminas ar bokštas, naktį ar saulei būnant zenite – šiaulietis Benas lips aukštai ne tik norėdamas pasigrožėti panorama, bet ir išbandyti save. Jo laipiojimų istorijoje ir Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, ir Ch. Frenkelio fabriko kaminas, o kur dar ryšio bokštai. Ko bijo šiaulietis „žmogus-voras“ ir kas jį sustabdytų? Jei net traumos ir priimamojo skyrius jo nesustabdo.
Paprašytas prisiminti, kaip pradėjo savo ekstremalius laipiojimus po aukštus objektus, Benas sako, visą laiką jis buvęs hyper aktyvus, o pirmasis objektas, į kurį užsikorė – turbūt sekcija tėvų namuose. „Po to pradėjau laipioti ant laiptinių stogelių garažų, turėklų visokių. Nuo vaikystės užsiimu šitomis nesąmonėmis. Vėliau pradėjau šokti breiką, mokytis triukų, pradėjau užsiiminėti parkuru. Su bendraminčiais žiauriai gerai leisdavom laiką, prisigalvodavom visokių iššūkių, gerai pasportuodavome“, – prisiminimais dalijosi Benas.
Jis prisipažįsta, kad su triukais prasidėjo ir traumos: koja, ranka, kartą ir rankos kaulai sutrupinti. Po skausmingų traumų sekė pertrauka, neužsiėmė tais dalykais. „Tada buvo „griūties“ periodas – emociškai sugriuvau, gyvenimas davė daug stiprių sukrėtimų, pradėjau depresuoti, pradėjau savyje kapstyti, kur mano geri vaibai, ką aš mėgstu, kur mano hobiai. Vienas iš jų – žiūrėti dokumentiką, o per ją atradau Alain Robert – prancūzą, kuris yra tiesiog žmogus-voras. Jis mano įkvėpėjas, daug gudrių dalykų pasakė, mane žavi jo veikla“, – pasakojo vaikinas.
Rimtesnis objektas, į kurį užsiropštė Benas buvo Bačiūnų soduose, prie pat Rėkyvos ežero esančios antenos: „Jas nuo vaikystės matydavau iš sodo, vieną rytą nuėjau prie jų. Pažiūrėjau į apačią, pažiūrėjau į viršų, išsigandau, bet kažkaip susikaupiau ir užlipau. O nulipau jau visai kitoks žmogus. Lipau susikaustęs, išsigandęs, o nulipau visas gyvas, įsimylėjau gyvenimą iš naujo. Ir tas jausmas nepraėjo nei per dieną, nei per dvi. Visą savaitę taip, jau net tėvai pradėjo klausti, gal įsimylėjau. Ir draugai matė, kad šviesesnis esu. Ir aš puikiai jaučiausi, po poros savaičių pagavau save, kad noriu pakartoti.“
Benas pasakojo, kad tokių laipiotojų kaip jis tikrai yra ir juos pažįsta. Kita vertus, jam mieliausia lipti vienam, visada stengiasi lipti vienas.
Žiniasklaida vis praneša, kad vieni ar kiti drąsuoliai užsiropštė į aukštą statinį, neretai jie dar ir teisėsaugos nubaudžiami. Benui įkliūti neteko, bet iš vienos vietos buvo išvarytas: „Šiaip nematau didelio reikalo jiems manimi domėtis, mane gaudyti. Aš užlipu, pamedituoju ir nulipu. Nepalieku šiukšlių, nepalieku užrašų, nieko nepasiimu, tik nuotraukas. Palieku tik pėdsakus, man atrodo.
Paklaustas, kuris Šiaulių objektas jam yra patraukliausias kopti aukštai, Benas atsako, kad nuo pat vaikystės visada apie jį galvojęs, viliojęs atsiveriančiu vaizdu– senutis miesto simbolis buvusio Ch. Frenkelio odų fabriko kaminas: „Ten neaptverta, yra kopėčios, kurias ketvirtokas ranka pasiektų, prie kopėčių dar parašyta ne „Nelipti“, o „Eminem“. Toks užrašas nedaro lipimo gera idėja, tai mirtinai pavojinga. Laipioti į tokius objektus niekam nepatariu, kas nepažįsta savęs, nemoka tvarkytis su savimi, prašau – nelipkit. Susiraskit savo dalyką, kuris jus daro gyvais ir mėgaukitės.“
Ar yra svajonių objektas, į kurį norėtų įlipti? Benas nesutrinka: „Yra ir ne vienas. Jei kalbant apie Šiaulius – būtų labai kietai su „Auksiniu berniuku“ („Šauliu“) selfį turėt. Pirmas būčiau turbūt.“
Benas yra įlipęs ir į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros bokštą. Tiesa, jis vaikščiojo ne viduje, o išorėje. Drąsuolių prašome tokių dalykų nedaryti, o užsirašyti į ekskursiją su gidu. Atsiveriančia miesto panorama galima mėgautis saugiai, nerizikuojant.
