Šiaulių knygų mugės veidai. Pokalbis su rašytoja A. Kavaliauskaite
Lapkričio 19–21 dienomis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyks Šiaulių knygų mugė, šiais metais garantuojanti audringus kultūros gūsius. Šiauliečiai ir miesto svečiai mugėje turės galimybę dalyvauti įvairiose edukacijose, seminaruose, žinomų autorių knygų pristatymuose, įsigyti leidyklų siūlomų naujausių knygų. Lapkričio 20 d., šeštadienį, daug dėmesio bus skiriama rašytojams ir jų knygų pristatymams. Knygų mugėje savo novelių rinktinę „Kūnai“ pristatys ir žurnalistė, rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė. Jos rinktinę skaitytojai išrinko geriausia 2020 metų knyga suaugusiųjų literatūros kategorijoje.
Kada pradėjote rašyti? Koks buvo Jūsų pirmasis kūrinys?
Pirmąjį romaną bandžiau rašyti, kai man buvo gal septyneri metukai. Prisižiūrėjusi meksikietiškų muilo operų, mėginau sąsiuvinyje atkartoti jų siužeto vingius. Aukštesnėse mokyklos klasėse parašiau keletą novelių – niekada jų nepublikavau, net mamai bijojau rodyti.
Esate ir žurnalistė, ir grožinės literatūros rašytoja. Kokius tekstus labiau patinka kurti?
Informacinių tekstų praktiškai nekuriu, nes visi darbai, kuriuos dirbu, yra gana kūrybiški. Ar tai būtų tekstai žurnalams, reklamoms, ar scenarijai klipams ir laidoms – visa tai reikalauja unikalumo. Man netenka rašyti laikraščiams ar portalams būdingų straipsnių – gal net nemokėčiau.
Grožinė literatūra yra džiaugsmas širdžiai, bet nežinau, ar savo knygas vertinu labiau negu kai kurias periodinėje žiniasklaidoje publikuotas medžiagas. Man abi šitos sritys yra labai svarbios. Kažkada net esu juokavusi, kad jeigu ne darbai žiniasklaidoje, kažin ar ką nors būčiau sukūrusi, nes būtent dirbdama televizijoje ar kitose žiniasklaidos priemonėse esu priversta kasdien išeiti iš namų ir matytis su žmonėmis, kurių kitaip gal niekada ir nesutikčiau.
Kas Jus įkvepia ir kūryboje veda į priekį?
Žmonės, kurie nustebina – gal savo pasaulėjauta, gal vieta, kurioje gyvena, o gal tik ištartu įdomesniu žodžių deriniu. Mano kūrybinis tikslas visada yra žmonėms parodyti juos pačius.
Kai jau nebėra minčių arba galvoje vyrauja chaosas, kaip susigrąžinate vidinę ramybę?
Neseniai pradėjau bėgioti. Valanda, praleista lauke prakaituojant, organizmą priverčia užsikurti iš naujo. O šiaip rami jaučiuosi ir dirbdama – man patinka tai, ką darau.
Kokioje aplinkoje geriausiai sekasi kurti?
Kurti geriausia yra atsijungus internetą ir eliminavus buitį. Aišku, kai kurie žinomi autoriai savo romanus parašė gyvendami gatvėje ant senų laikraščių skiaučių, bet aš nemanau, kad kūrybai reikia nepatogumo, gal veikiau atvirkščiai.
Novelių rinktinė „Kūnai“ išrinkta geriausia 2020 metų knyga suaugusiųjų literatūros kategorijoje. Kas pasikeitė Jūsų gyvenime laimėjus šią nominaciją?
Tiesiog gera žinoti, kad tai, ką kuriu, kažkam apskritai rūpi. Nesu autorė, rašanti tam, kad išliečiau savo sielą popieriuje. Man kūryba vis tiek yra pusiau sąmoningas procesas, komunikacija. Taigi kiekvienas skaitytojas ar knygos pastebėjimas tarytum patvirtina, kad kažką gyvenime darau teisingai.
Neseniai pradėjote magistrantūros studijas. Kodėl nusprendėte vėl grįžti į mokslus?
Jeigu atvirai, ieškodama naujų pjūvių kūrybai, kažkokių naujų kampų, naujų žmonių ir idėjų. Kai mokomės savarankiškai, dažniausiai tiesiog plečiame tai, ką jau žinome. Į VU įstojau norėdama sužinoti kažką, apie ką net nebuvau girdėjusi. Kol kas randu ten tai, ko ir ieškojau.
Kaip manote, jaunam kūrėjui Lietuvoje sunku būti pastebėtam?
Manau, Lietuvoje būti pastebėtam yra itin paprasta, o sukurti kažką, kas būtų verta pastebėjimo, lygiai taip pat sunku ir pas mus, ir bet kur pasaulyje.
Pakalbėkime apie poilsį. Turite tokių atostogų, kai negalvojate apie darbą ir kūrybą?
Žinoma, kad turiu. Aš juk žmogus. Vasaromis, kai nereikia rengti TV reportažų, su draugu išskrendame ilgesniam laikui – mažiausiai mėnesiui. Tai būna skaitymo, pažinimo, pasaulio atradimo etapas, po kurio grįžtu pilna minčių.
