Šiaurinėje bibliotekoje pristatyta Jūratės Sučylaitės esė knyga „Gelmių šviesa“
Kovo 23-osios vakarą Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos padalinyje – Šiaurinėje bibliotekoje – pristatyta rašytojos, poezijos terapeutės Jūratės Sučylaitės esė knyga „Gelmių šviesa“. Renginyje dalyvavo leidinio autorė ir iliustratorius Romas Klimavičius. Pristatyme muzikavo Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos moksleivė Rūta.
„Einu. Prie šulinio kalbasi moterys, kibire teliūskuoja ką tik pasemtas vanduo. Saulė jau pakilusi, o nuo žolės dar nenurinkta rasa. Mano žodyje eiti visada rytas, visada gaivi vėsa, visada atvertos durys į taką, vedantį šulinio link. Netgi tada, kai einu per sutemas, gilios nakties metą, mano žodyje eiti šviesu. Kai tariu žodį eiti, upė atitaria: gyventi, sušlama beržas: gyventi. Kai pavargusi kaip mantrą kartoju: gyventi, gyventi, gyventi, prie mano lango prieina kelias, žvilgteli į mane. Negaliu jam į akis pažiūrėti, jos jau per toli toli. Neišskiriama žodžių brolystė: eiti – gyventi, gyventi – eiti.“, – Jūratės Sučylaitės knygos „Gelmių šviesa“ citata susitikimą pradėjo Šiaurinės bibliotekos vedėja Lina Dubauskienė. Išklausiusi citatą, rašytoja papasakojo, kad perskaitytas fragmentas vaizduoja bandymo eiti epizodą – pirmuosius žingsnius būdama vaikas knygos autorė žengė link šulinio, šalia kurio stovėjo močiutė. Pasak Jūratės Sučylaitės, eiti visuomet skatina tam tikra emocija. Šalia prisiminimų, kūrėja pasidžiaugė, kad Panevėžys – jos gimtasis miestas ir sugrįžti čia – visuomet gera.
Jūratės Sučylaitės esė knyga „Gelmių šviesa“ pasižymi laisvu kalbėjimo tonu, jame gausu dienoraščio žanro fragmentų: leidinyje pinasi vaikystės, paauglystės, jaunystės ir netolimos praeities atsiminimai, įvairių poetų eilės ir iš jų kilusios mintys, vidiniai išgyvenimai. Rašytojos knygos „Gelmių šviesa“ siekis – pasidalinti emocija, kad asmuo, skaitydamas jos išgyventas patirtis, atrastų universalius dalykus.
Pristatymo metu Šiaurinės bibliotekos vedėja Lina Dubauskienė ir Jūratė Sučylaitė skaitė knygos ištraukas. Renginio dalyviai pajuto, kad tekstuose esama gėlos. Kūrėja prisipažino, kad šio jausmo nebijo, o gėla kyla iš dramatiško gyvenimo. Užklupę potyriai paskatina ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Sprendimų rašytoja ieškojo studijuodama psichologijos mokslus ir kurdama tekstus. Jūratei Sučylaitei kūryba – tarsi terapija. Dar vienas dalykas, kuris kūrėjai leidžia būti savimi – gamta. Rašytoja prisipažino, kad yra gamtos vaikas, kuriam svarbu justi gyvybės galią.
Susitikimo metu stenduose buvo galima išvysti knygos iliustratoriaus Romo Klimavičiaus iliustracijas. Grafikas prisipažino, kad perskaitytas Jūratės Sučylaitės rankraštis sukrėtė. Pasak Romo Klimavičiaus, knygoje „Gelmių šviesa“ glūdi daug tamsybių, tačiau visa tai parašyta švelniai, moteriškai. Menininkas neslėpė – šalia Jūratės Sučylaitės tekstų reikia stiprių iliustracijų. Grafikas siekė kuo labiau vizualizuoti tekstą – taip gimė keturiasdešimt iliustracijų. Aštuoniolika iš jų papuošė leidinį „Gelmių šviesa“.
Nuoširdus ir jautrus susitikimas su rašytoja Jūrate Sučylaite ir iliustratoriumi Romu Klimavičiumi neprailgo. Bibliotekos svečiai bendravo su skaitytojais, atsakinėjo į klausimus, dalino autografus. Tai buvo vakaras, kviečiantis tamsumas paversti šviesa ir šiluma kiekvieno širdyse.
